2017 m. kovo 27 d., pirmadienis

būti suaugusiu užknisa


Kartais, kai naktį sunku užmigti, mėgstu pamąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą. Tiksliau, ne "mėgstu", o tos mintys pačios kažkaip mane susiranda, nesvarbu, ar aš noriu, ar ne. 


Dažnai galvoju, kad visą gyvenimą negyvensiu kartu su sese ir jos draugu, kad ir kaip skaniai jie gamintų valgyti ir kad kaip patogu man būtų, bet jie norės atskiro būsto ir galbūt greičiau nei aš galvoju. Žinau, kad vieną dieną privalėsiu išeiti, "atsistoti ant kojų", kaip sako. Kvailai skamba. Ir kai pagalvoju, kur man reikės eiti, suprantu, kad nežinau kur. Visiškai. Aišku, visada yra gimtasis miestas, mano namai, bet man sunku įsivaizduoti gyvenimą pas tėvus, stebėti kaip jie sensta ir vis dažniau pykstasi, bei suprasti, kad gana greitai jiems reikės mano ir sesės pagalbos. Gyventi kartu su draugėmis man irgi ne variantas, kadangi visos jos arba jau turi su kuo gyventi arba dažnai keliauja, arba tiesiog jau susikūrė savas šeimas. O kadangi aš to artimiausiu metu dar neplanuoju daryti, išeitis lieka tik viena - gyventi vienai. O gal ir visai neblogai? Gi niekas nerodys pirštu į dulkėtas palanges, neprašys išplauti indų ar išnešti šiukšlių ir nesijuoks iš mano kas antrą dieną valgomos grikių košės pietums ar vakarienei (ar net abiems). Galėčiau laikyti šunį, kviestis į svečius ką tik noriu ar tiesiog neišlįsti iš namų tris dienas iš eilės, o gal net ir ilgiau. Vis dėlto, kažin kaip man sektųsi gyventi vienai, kai ne itin gerai suprantu, kaip susiskaičiuoti mokesčius, o jeigu kas nors namuose sugenda, visuomet puolu į paniką. Gaminti irgi nemėgstu ir tingiu, todėl visada valgau arba tą patį maistą diena iš dienos, arba laukiu kol namiškiai ką nors pagamins. Esu siaubingai priklausoma nuo kitų, ką čia kalbėti, net darbo neturiu. Niekada ir nežinojau, kokio norėčiau.

Kartais džiugina ta mintis, kad tokių pasimetusių gyvenime turėtų būti ne vienas ir ne du. Tikiuosi? Nes iš tikrųjų, būti suaugusiu užknisa. Rimtai. Nes kai tau šešeri, burnoje dar pieniniai dantys, galvoje vien tik nerūpestingos mintys ir kai dar tiki Kalėdų seneliu, tuomet gyvenimas žymiai geresnis.

2016 m. liepos 12 d., antradienis

manęs ten nebėra

Kaip keista, kad taip greitai įmanoma prisirišti prie žmonių ir vietų, kurias matei vos keletą kartų gyvenime. Sugrįžti į savo rutiną ir nebesupranti, kas buvo ir kas yra. Žinai tik tiek, kad to paties jau nebebus, nors sutiktum pakartoti tai nors ir tūkstančius kartų. Ir kai ašaros kaupiasi akių kampučiuose, pradedi suvokti, kad namai nėra vien tik pastatai pilni daiktų. Mes galim turėti ne vienerius namus. Namais gali būti žmonės, su kuriais jautiesi saugiai net ir ketvirtą valandą ryto, sėdėdamas prie jūros svetimoje šalyje. Nemokėdamas tos pačios kalbos. Kartais per daug tylėdamas. Bet saugiai. Lyg namie.

Nebesuprantu, kur noriu būti. Nebežinau, kas mane gąsdina, nesuprantu, kodėl liūdna. Žinau tik tiek, kad bus sunku su tuo susigyventi, kai viskas ką nori daryti, yra stebėti bundantį dangų ir stipriai apkabinti nuoširdžius žmones.

Manęs ten nebėra.

2016 m. vasario 8 d., pirmadienis

vaiduokliai išeina pt. II


Kartais tyliai jie įsliūkina į tamsų kambarį ir pasislepia po antklode. Neišeina tol, kol pati jų neišveju. Kartais taip lengvai pasiseka juos išvaryti, o kartais jie taip ir praleidžia naktį kartu su manimi. Kasnakt jau vis blyškiau matau kažkada taip iki kaulų smegenų įsisenėjusius veido kontūrus. Sklaidosi ir cigarečių dūmai, tirpsta sniegas, nebeprisimenu ir giliai viduje laikytų, nutylėtų žodžių. Lieka tik kartais pasąmonėn šmėkštelėjusios klaidos, nusivylimai, svajonės ir prisiminimai. Pastariesiems visuomet turėsiu vietos savo naktiniuose pasivaikščiojimuose po gilios pasąmonės kampelius. Kaip ir kelioms nuotraukoms, kuriose esu amžiams įkalinta, besišypsanti, laiminga. Tokia pati jau niekada nebebūsiu, bet būsiu kitur, kitaip.

Šypsausi. Taip ir turi būti. Vaiduokliai nyksta. Palieka mane. Užsimerkiu. Tikiuosi daugiau jų ir nepamatysiu. O gal pats laikas būtų pačiai įsibrauti į kieno nors namus ir neleisti užmigti?

2016 m. sausio 30 d., šeštadienis

aplinkybės ir atsitiktinumai


Kas jeigu būčiau gimusi diena vėliau? Ar vis dar būčiau tuo pačiu žmogumi? 
Jeigu pirmąją mokslo metų dieną būčiau atsisėdusi į kitą mokyklos suolą, šalia kitos mergaitės? Galbūt būtume tapusios geriausiomis draugėmis. Po pamokų kartu eitume namo, o per pertraukas žaistume klases ir juoktumėmės iš netoliese kvadratą žaidžiančių berniukų.

O jeigu turėčiau du vyresnius brolius? Tikriausiai dabar žaisčiau futbolą, vaikščiočiau į krepšinio rungtynes arba žinočiau visus populiariausius kompiuterinius žaidimus. 
Kas jeigu mokykloje aš puikiai suprasčiau chemiją, o spręsti lygtis man būtų buvęs vienas malonumas? Galbūt dabar vaikščiočiau kokioje nors klinikoje su baltu chalatu ir džiaugčiausi beprasidedančia medikės karjera?
Kas jeigu nemėgčiau skaityti? Galbūt mano regėjimas būtų kuo puikiausias ir atsikėlusi rytais nepanikuočiau, jog niekur nerandu savo akinių. Puikiai matyčiau kiekvieną raukšlelę mamai ant veido, bet jai vistiek to nepasakyčiau.

O jeigu gyvenčiau kitame mieste, o visi tie žmonės, kurie dabar yra brangi mano kasdienybės dalis, būtų tik eiliniai praeiviai gatvėje, nepatenkinti pirkėjai prekybos centruose ar pakeleiviai taukiniuose. Galbūt netyčia prisėstum prie manęs troleibuse ir atitraukusi žvilgsnį nuo lango aš tau nusišypsočiau. Išliptum kitoje stotelėje ir mūsų keliai daugiau niekada nesusikirstų. 
Galbūt einant judria miesto gatve mes prasilenktume, bet aš tavęs nepastebėčiau. Nepastebėčiau taip, kaip nepastebiu daugybės pro šalį praeinančių žmonių. Nepakelčiau akių. Nepasižiūrėčiau tau į veidą. 
Niekada.

2015 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

spaudžia iš vidaus

Vaikštau nykiais miškais, laukais ir parkais, tol, kol skruostus iki skausmo pradeda gelti šaltis. Einu kažkieno numintais takais, tol, kol pro skylėtas plonas mano kelnes vis labiau prasiskverbia šaltis. Užmirštu viską pasaulyje ir žiūriu į šalnos pakąstą žemę. Pakeliu galvą ir matau praskrendantį lėktuvą. Mėnulį žiemos danguje. Viskas bent trumpam padeda užmiršti netvarką galvoje. Stebiu plentu važiuojančius automobilius. Kaip gera būtų važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kažkur tolyn, nors nežinau kur veda tas ilgas plentas. Galbūt ir negrįžti. Kad pamirščiau. Grįžti tik po dešimties metų, kai viskas jau bus pasikeitę. Viską pradėti iš naujo.  Tik kažin, ar būsiu pasikeitusi aš.

Vaikštau pro šalčio sukaustytus medžius, kol pastebiu, kaip pamažu temsta. Skruostus vis dar gelia šaltis. Tik nesuprantu, ar jis spaudžia iš išorės ar iš vidaus.

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

kartais

Kartais noriu palįsti po mašinos ratais vien tik dėl to, kad sužinočiau ar buvau kam nors svarbi.
Kartais noriu panirti po vandeniu ir pažiūrėti ar sugebėsiu išnirti.
Kartais noriu įsėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ir neberasti kelio namo.
Kartais noriu gulėti pievoje ant minkštos žolės ir negalvoti apie nieką pasaulyje.
Kartais noriu pasiklysti miške ir miegoti ant samanų.
Kartais noriu pamiršti žmones, kurie pamiršo mane.
Kartais noriu rėkti ir plėšyti tapetus nuo sienų.
Kartais noriu išprotėti.
Kartais noriu sustabdyti ar atsukti laiką agal.
Kartais noriu sėdėti lauke, rudenio naktį basa, kol pamėlynuos mano kojos.
Kartais noriu tave apkabinti ir niekada nepaleisti.
Kartais noriu tik verkti verkti ir verkti.
O kartais noriu užmigti ir pabusti tik po tūkstančio metų.

2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

kai įsiklausai asfalto jūros


Stebiu aplinką. Žalia žolė. Ant jos mėtosi keli obuoliai. Greičiausiai alyviniai. Medžių šakos beveik siekia žemę. Visai gerai atrodo: savotiškos palapinės pasislėpti nuo alinančio karščio. Šalia namo mamos tvarkingai pasodinti gvazdikai, apdėlioti akmenukais. Viskas taip gelsvai žalia. Pradedu jausti vėjo gūsius. Įsiklausius išgirstu paukščių čiulbesius. Deja, negaliu pasakyti kokių, niekada neskyriau paukščių giesmių. Na, gal išskyrus tik varnų. Tolumoje girdisi ošimas. Visai kaip prie jūros. Tik ta jūra kitokia. Asfalto. Ošimas sklinda nuo plento, jį sukelia pravažiuojantys automobiliai. Bet garsas visai malonus. Kartais ir naktį jį girdžiu, juk žmonės važinėja ir naktimis. Įdomu kur. Namo? Pas močiutę, kuriai galbūt pasidarė negera? O gal tiesiog kažkas išvažiavo romantiškai dviese pasivažinėti? Variantų milijonai, kaip ir musių, kurias ką tik pastebėjau skraidančias sode. Ant virvės kabo varvantys skalbiniai. Užuodžiu malonų skalbimo miltelių kvapą. Keista, bet nuo jo užsimanau valgyti. Netoliese šokinėja maža varlytė, kurią ką tik laikiau rankose. Gerai. Reiškia jos dar neištiko širdies smūgis.  Imu galvoti, o kažin kaip pasaulis atrodo tiems mažiems padarams - musėms ar varlėms? Ar jie mus mato tik kaip siaubingus milžinus, linkusius viską naikinti? Juk musės mūsų bijo kaip maro. Ir turėtų. Ypatingai mano mamos, su laikraščiu rankoje. Ji, taikliai kaip snaiperis, išgaudydavo jas visas iš kambario. 
Apsidairau. Saulė jau pasislėpusi, aplinkui švelni prieblanda. Palengva einu ieškoti maisto savo draugui skrandžiui ir mąstau kaip gulėsiu švelniuose pataluose.