2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Baimė

Pagaliau, mažais žingsneliais, didžiosios šventės traukiasi su savo silkėmis, šokoladais, eglių spygliais ir girliandomis ant langų. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog tas storas, raudonai apsirengęs senukas su balta barzda ir dideliu maišu man nebeturi beveik jokios prasmės, tiesiog atlieka simbolinę savo funkciją. Galbūt darausi snobė ir nejaučiu kalėdinės dvasios? O gal tiesiog senstu.. Iš tikrųjų laukiu, kada miestai paslėps savo kalėdines puošmenas, nupuoš egles, parduotuvėse nebegirdėsiu George Michael'o balso ir viskas grįš į savas vėžes. Nors, kita vertus, pati žiema mane džiugina. Džiaugiuosi, jog kažkas, ten, viršuje numetė mums kelias snaiges ir šiek tiek šalčio - spėjau pabraidyti po menką sluoksnį sniego, pačiuožinėti ant apšalusių balų ir nušalti nosį. Kita vertus, žinau, kad žiema ir sniegas yra tik laikini džiaugsmai, kaip ir daugelis žmonių mano gyvenime, todėl turiu džiaugtis tiek vienais, tiek kitais kol dar galiu. Dažnai tai sau kartoju, bet nežinau ar man pavyks.
Turėdama daugiau laisvo laiko pagaunu save mąstant apie tolimesnį savo gyvenimą. Kokie žmonės jame liks? Ar liks kas nors iš viso? Taip, dabar aš ilgiuosi daugybės žmonių, nors kai kurie iš jų tikriausiai apie mane net nepagalvoja, bet aš vistiek ilgiuosi. O gal ilgiuosi ne jų pačių? Gal ilgiuosi tik akimirkų, praleistų su jais? Jausmų. Žodžių. Šypsenų. Juoko. Prisilietimų. Jų šilumos. Bendrų patirčių ir atsiminimų. Tiesiog buvimo kartu. Šalia.
Bijau, kad tų žmonių, kurių dabar ilgiuosi, po dvejų ar trejų metų nebebus. Tiesiog. Nebežinosiu kur jie, ką veikia, ar prisimena mane, ar džiaugiasi gyvenimu, o gal kovoja su vienatve, liūdi? Nebežinosiu, kur juos sutikti, nebeišdrįsiu, o gal net bijosiu su jais susisiekti, pasikalbėti. Bet labiausiai bijau to, jog jie mane pamirš, ištrins iš savo pasąmonės, o aš vis dar apie juos galvosiu.
Nenoriu to.
Kratausi tokių minčių kaip galėdama, bet žinau, kad tai neišvengiama, nes taip jau buvo.
Taip yra.
Žmonės užprogramuoti ateiti ir išeiti. Vieni gali palikti gilesnį pėdsaką mūsų susikurtame pasaulėlyje, kiti jame užsibūna tik sekundę, o prie kai kurių mes taip prisirišame, kad patys to nejaučiame, o kai išeina JIE, mums beprotiškai skauda. ILGAI.
Bet, po velnių, kartais taip sunku išlaikyti tą ryšį, kai nežinai ar kitam tai rūpi taip pat kaip ir tau. Beprotiškai sunku.
Norėčiau skaityti mintis.
Vien dėl to, kad žinočiau, ar dalinamės tomis pačiomis prisiminimų nuotrupomis.
 

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Amžina optimistė

Šiandien jaučiuosi gerai. Lyg ir. Nepaisant sauso kosulio, varvančios nosies ir užkimusio balso. Nors ir jaučiu tuštumą, vistiek šypsausi. Žmonės man visada sakė, kad aš visuomet šypsausi. Kad nematė manęs piktos. Bet jie nežino kas iš tikrųjų darosi mano galvoje. Jie nežino kaip aš jaučiuosi, kai lieku viena. Nežino, nes jiems ir niekada ir nerūpėjo.
O kad jie žinotų, kad kartais visąlaik šypostis užknisa. Taip, užknisa. Visada sakiau, kad man gražiausi tie žmonės, kurie šypsosi, bet po galais, kartais tai taip sunku. Bet aš vistiek tą darau. Neparodau to, kas mano viduje. O gal taip ir geriau? Užsidedi kaukę ir ištempi dieną. Ir šiaip, nenoriu, jog žmonės manęs gailėtųsi. Rodyti kaip man blogai? Ne, tai ne man. Geriau jau apsimesiu amžina optimiste, nes juk man tai taip gerai sekasi.
Nors kartais norisi tiesiai šviesiai išsakyt ką galvoju. Bet ne visada pavyksta. Visi aplinkui amžinai skundžiasi savo blogu gyvenimu, pasakoja, kaip viskas nesiseka, kiek daug turi problemų, kaip viskas blogai. O aš klausausi, linksiu galva, nors kartais man tai visiškai neįdomu. Kitų problemos... Velnias, kad jie žinotų, jog aš turiu ir savųjų! Taip, turiu, ten, giliai viduje ir ta didžioji besišypsanti optimistė turi savų problemų. Ir ji kartais liūdi. Verkia. Negali užmigti. Ir nežinau, kaip su tais savo vidiniais priešais susidoroti. Galbūt to niekada ir nepadarysiu.
Vėl užsidegiau tas nekvepiančias žvakes. Nesuprantu, kodėl, juk man žvakės nepatinka. Tikriausiai bandžiau susikurti romantišką atmosferą. Su savimi. Ir ką aš bandau apgauti?

Ką tik į galvą atėjo mintis, kad žmonės visada išeina. Ir išeis. Žinau, išeisi ir tu. Ir man žiauriai skaudės. Bet ką aš galiu padaryti? Nebežinau. Kažko bijau. Žinau tik tai, kad turiu bandyti. Kažkaip. Bandysiu laikytis tavęs įsikibusi kiek tik galėsiu. Kad ir kaip apgailėtinai tai skamba. Kad ir tu nieko nesuprasi. Bet bandysiu.

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Nekvepiančios žvakės

Ir vėl sėdžiu tamsoje.
Nusipirkau žvakių, kurios turėtų kvepėti mangais, bet iš tikrųjų nekvepia. Ir vėl visokios mintys lenda galvon. Jos rangosi lyg piktos, šnypščiančios gyvatės ir neduoda man ramybės. Atrodo galva sprogs nuo visų tų nepasakytų žodžių, neišnaudotų progų, nepagautų žvilgsnių..
Jau pasiilgau tavo besišypsančių akių ir šilumos, kurią tu visuomet spinduliuoji. Mąstau, ką tau pasakysiu, kai mes vėl susitiksim. Ar tu prisiminsi? Ar prisiminsi ką man sakei? Ar aš pajusiu tą patį, ką ir tada?
Kartais noriu pagreitinti laiką. Atsidurti ten, kur ir tu. Tiesiog sėdėti šalia. Žiūrėti kaip tu juokiesi. Kaip rankomis pasiremi veidą. Pagauti tavo žvilgsnį. Nusišypsoti.




2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Rytai

Rytas. Po aštuonių. Važiuoju troleibusu į geležinkelio stotį. Visi aplink tokie tylūs ir ramūs, paskendę savo pasaulėliuose, net nepastebi, kas dedasi už lango. O lauke vėsu. Prieblanda. Niūruma. Bet man patinka. Man apskritai patinka rytai. Patinka važiuoti autobusu septintą valandą ryto ir stebėti žmones. Jie būna tokie įdomūs! Nesvarbu, kad beveik visada atsisėdu į tą pačią vietą šalia lieknos moters, kuri visuomet snaudžia. Visuomet pastebiu ir tą pačią jauną merginą, kuri įlipa mano stotelėje. Tikriausiai ji pastebi ir mane. Rytais žmonės dažniausia liūdni. Galbūt neišsimiegoję, galbūt tiktai susimąstę. Vieni snūduriuoja, kiti neramiai stoviniuoja, treti kalbasi arba nepakelia galvos nuo mobilaus telefono. Tačiau visi juda į tą pačią pusę. Pasroviui.
Vėl važiuoju. Šį kartą autobusu, namo. Gailiuosi nenusipirkusi kavos iš aparato. Nors dažniausiai ji ir būna neskani. Žiūriu pro langą. Besikeičiantys vaizdai truputį verčia ilgėtis namų. Dirvožemiai. Žali laukai. Medžiai. Sodybos. Vienos tvarkingos, kitos ne. Šuo, tupintis ant savo būdos. Išspaudžiu šypseną. Tuoj būsiu namuose. Suprantu, kad neturiu rakto. Paskambinu tėčiui ir po valandos jis jau prie namų, į rankas man tiesia savo raktą. Ir vėl išvažiuoja į darbą.
Aš namie.



2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Black Flies


Tamsu. Namuose nieko nėra. Guliu ant grindų. Klausausi Ben Howard balso. Pro langą pučia vėjas. Jaučiu šiurpuliukus ant rankų. Galbūt ne nuo vėjo. Keturios sienos. Lubos. Tik aš ir mano mintys. Šiurkštus kilimas. Tavęs nėra. O norėčiau, kad būtum. Gulėtume ant to paties šiurkštaus kilimo. Klausytume Bon Iver. Tau nepatiktų, bet tu to nepasakytum, žinau. Paliesčiau tavo ranką. Nieko daugiau nereikėtų.
Verkiu. Nežinau kodėl. Nubėgęs tušas. Jaučiu šiltą, net karštą ašarą bėgančią kažkur tolyn į nežinią mano skruostu. Nebenoriu būti viena. Nors niekada ir nebuvau, bet vis tiek esu VIENA. Su savimi. Vis pagalvoju ar kada nors mąstai apie mane, kaip aš dabar apie tave. Galvoju, kaip atrodytų tavo veidas, jei matytum mane dabar. Visada per daug galvodavau. Tas įprotis niekada nedings. O kartais norėtųsi užsimiršti. Užmiršti savo beviltiškumą. Išnykti.
Ar ir tu jauteisi taip pat? Kada nors?