2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Nekvepiančios žvakės

Ir vėl sėdžiu tamsoje.
Nusipirkau žvakių, kurios turėtų kvepėti mangais, bet iš tikrųjų nekvepia. Ir vėl visokios mintys lenda galvon. Jos rangosi lyg piktos, šnypščiančios gyvatės ir neduoda man ramybės. Atrodo galva sprogs nuo visų tų nepasakytų žodžių, neišnaudotų progų, nepagautų žvilgsnių..
Jau pasiilgau tavo besišypsančių akių ir šilumos, kurią tu visuomet spinduliuoji. Mąstau, ką tau pasakysiu, kai mes vėl susitiksim. Ar tu prisiminsi? Ar prisiminsi ką man sakei? Ar aš pajusiu tą patį, ką ir tada?
Kartais noriu pagreitinti laiką. Atsidurti ten, kur ir tu. Tiesiog sėdėti šalia. Žiūrėti kaip tu juokiesi. Kaip rankomis pasiremi veidą. Pagauti tavo žvilgsnį. Nusišypsoti.




2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Rytai

Rytas. Po aštuonių. Važiuoju troleibusu į geležinkelio stotį. Visi aplink tokie tylūs ir ramūs, paskendę savo pasaulėliuose, net nepastebi, kas dedasi už lango. O lauke vėsu. Prieblanda. Niūruma. Bet man patinka. Man apskritai patinka rytai. Patinka važiuoti autobusu septintą valandą ryto ir stebėti žmones. Jie būna tokie įdomūs! Nesvarbu, kad beveik visada atsisėdu į tą pačią vietą šalia lieknos moters, kuri visuomet snaudžia. Visuomet pastebiu ir tą pačią jauną merginą, kuri įlipa mano stotelėje. Tikriausiai ji pastebi ir mane. Rytais žmonės dažniausia liūdni. Galbūt neišsimiegoję, galbūt tiktai susimąstę. Vieni snūduriuoja, kiti neramiai stoviniuoja, treti kalbasi arba nepakelia galvos nuo mobilaus telefono. Tačiau visi juda į tą pačią pusę. Pasroviui.
Vėl važiuoju. Šį kartą autobusu, namo. Gailiuosi nenusipirkusi kavos iš aparato. Nors dažniausiai ji ir būna neskani. Žiūriu pro langą. Besikeičiantys vaizdai truputį verčia ilgėtis namų. Dirvožemiai. Žali laukai. Medžiai. Sodybos. Vienos tvarkingos, kitos ne. Šuo, tupintis ant savo būdos. Išspaudžiu šypseną. Tuoj būsiu namuose. Suprantu, kad neturiu rakto. Paskambinu tėčiui ir po valandos jis jau prie namų, į rankas man tiesia savo raktą. Ir vėl išvažiuoja į darbą.
Aš namie.



2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Black Flies


Tamsu. Namuose nieko nėra. Guliu ant grindų. Klausausi Ben Howard balso. Pro langą pučia vėjas. Jaučiu šiurpuliukus ant rankų. Galbūt ne nuo vėjo. Keturios sienos. Lubos. Tik aš ir mano mintys. Šiurkštus kilimas. Tavęs nėra. O norėčiau, kad būtum. Gulėtume ant to paties šiurkštaus kilimo. Klausytume Bon Iver. Tau nepatiktų, bet tu to nepasakytum, žinau. Paliesčiau tavo ranką. Nieko daugiau nereikėtų.
Verkiu. Nežinau kodėl. Nubėgęs tušas. Jaučiu šiltą, net karštą ašarą bėgančią kažkur tolyn į nežinią mano skruostu. Nebenoriu būti viena. Nors niekada ir nebuvau, bet vis tiek esu VIENA. Su savimi. Vis pagalvoju ar kada nors mąstai apie mane, kaip aš dabar apie tave. Galvoju, kaip atrodytų tavo veidas, jei matytum mane dabar. Visada per daug galvodavau. Tas įprotis niekada nedings. O kartais norėtųsi užsimiršti. Užmiršti savo beviltiškumą. Išnykti.
Ar ir tu jauteisi taip pat? Kada nors?