2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Black Flies


Tamsu. Namuose nieko nėra. Guliu ant grindų. Klausausi Ben Howard balso. Pro langą pučia vėjas. Jaučiu šiurpuliukus ant rankų. Galbūt ne nuo vėjo. Keturios sienos. Lubos. Tik aš ir mano mintys. Šiurkštus kilimas. Tavęs nėra. O norėčiau, kad būtum. Gulėtume ant to paties šiurkštaus kilimo. Klausytume Bon Iver. Tau nepatiktų, bet tu to nepasakytum, žinau. Paliesčiau tavo ranką. Nieko daugiau nereikėtų.
Verkiu. Nežinau kodėl. Nubėgęs tušas. Jaučiu šiltą, net karštą ašarą bėgančią kažkur tolyn į nežinią mano skruostu. Nebenoriu būti viena. Nors niekada ir nebuvau, bet vis tiek esu VIENA. Su savimi. Vis pagalvoju ar kada nors mąstai apie mane, kaip aš dabar apie tave. Galvoju, kaip atrodytų tavo veidas, jei matytum mane dabar. Visada per daug galvodavau. Tas įprotis niekada nedings. O kartais norėtųsi užsimiršti. Užmiršti savo beviltiškumą. Išnykti.
Ar ir tu jauteisi taip pat? Kada nors?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą