2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Nekvepiančios žvakės

Ir vėl sėdžiu tamsoje.
Nusipirkau žvakių, kurios turėtų kvepėti mangais, bet iš tikrųjų nekvepia. Ir vėl visokios mintys lenda galvon. Jos rangosi lyg piktos, šnypščiančios gyvatės ir neduoda man ramybės. Atrodo galva sprogs nuo visų tų nepasakytų žodžių, neišnaudotų progų, nepagautų žvilgsnių..
Jau pasiilgau tavo besišypsančių akių ir šilumos, kurią tu visuomet spinduliuoji. Mąstau, ką tau pasakysiu, kai mes vėl susitiksim. Ar tu prisiminsi? Ar prisiminsi ką man sakei? Ar aš pajusiu tą patį, ką ir tada?
Kartais noriu pagreitinti laiką. Atsidurti ten, kur ir tu. Tiesiog sėdėti šalia. Žiūrėti kaip tu juokiesi. Kaip rankomis pasiremi veidą. Pagauti tavo žvilgsnį. Nusišypsoti.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą