2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

kol juodaplaukis miegojo

Kaip man patinka kelionės traukiniais! Tolimos ir netolimos. Nesvarbu, ar traukinyje praleidi valandą, ar tris. Nesvarbu, ar važiuoji kartu su daugybe žmonių, ar sėdi vienas vagone. Svarbu tai, ką matai tame vagone, arba pro jo langą. Net pati nustembu, kiek minčių kyla bevažiuojant.

Virš laukų matau didžiulius baltus debesis, kurie man primena kalnus. Mąstau, o jeigu rimtai, vietoj debesų stūksotų kalnai? Prieš akis kažkodėl netikėtai išdygsta padūmavęs Fudzijamos kalno vaizdas.

Dabar pravažiuoju jaunų berželių giraitę. Iš kart pagalvoju, jog čia galėtų būti padaryta daugybė gražių nuotraukų. Visada jaučiau silpnybę miškams.

Važiuoju pro pažįstamus laukus. Tenai, toli už medžių viršūnių tuoj tuoj turėtų išlįsti bažnyčios bokštas. Bažnyčios, į kurią taip dažnai su sese lydėdavom močiutę. Kažkaip netyčia prisimenu rudą močiutės "bažnytinį" rankinuką. Bokšto nepamatau.

Trumpam atitraukiu žvilgsnį nuo lango. Netoliese vagone matau užsnūdusį tamsiaplaukį vaikiną su baltomis ausinėmis ausyse. Nesinori atitraukti nuo jo akių. Pradedu mąstyti, kokios dainos besiklausydamas jis užmigo. Mąstau, ar toli jis važiuoja. Pagaunu save per ilgai vėpsant. Imu manyti, jog mano žvilgsnis drumsčia ramų juodaplaukio miegą. Vėl nusisuku į langą.
Smagu taip riedėti pro laukus, miškus ir kaimelius. Stebėti, kaip viskas pasikeitė nuo tų laikų, kai su mama ir sese važiuodavome į Kauną pirkti naujų spalvotų pieštukų ar sportbačių ateinantiems mokslo metams. Tikriausiai turiu dėkoti mamai, už įskiepytą meilę traukiniams. Nes man patinka jie visi - su senomis odinėmis ar medinėmis, nors ir velniškai nepatogiomis, sėdynėmis, ar tie naujieji, dviaukščiai, riedantys iki pat Vilniaus.

Mąstau, kur važiuosiu kitą kart. Taip norėtųsi kur nors toli, kur dar nebuvau. Kad bevažiuojant galėčiau išklausyti kelis mėgstamiausių grupių albumus, ir iki soties atsigrožėti besikeičiančiais vaizdais pro langą. Neilgai tęsiu šią mintį, nes jaučiu, kaip pamažu traukinys stoja. Atsibudo ir netoliese miegojęs juodaplaukis. Man metas išlipti.



2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

saulutės

Ar kartais jums neatrodo, kad kažkas kitas gyvena jūsų gyvenimą? Tą gražų, spalvingą ir idilišką gyvenimą, kurį kiekvienas buvome susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje. Kai mokykloje paklausti, kuo būsime užaugę, su dideliu ryžtu akyse atsakydavome: kosmonautais, policininkais, gydytojomis ar aktorėmis. Kai svajojome turėti dviejų aukštų namą, su balkonu, dideliu kiemu ir lakstančiu dideliu šuniu jame. Kiekvienas svajojome apkeliauti visą pasaulį ir galbūt niekada nebegrįžti. Norėjome greičiau užaugti, kad kuo greičiau pradėtume tą savo išsvajotą gyvenimą.

O aš nenorėjau užaugti. Nesuprasdavau, kaip veikia laikrodžiai. Kas, po galais, yra tie mokesčiai ir kodėl juos kiekvieną mėnesį reikia mokėti. Kaip žmonės išmoksta vairuoti. Kaip uždirbami pinigai.
Žinoma, tėvai visada bandydavo man visa tai paaiškinti. Bet aš nenorėjau nieko kito tik sėdėti sode ant žalios žolės ir skinti saulutes. Tokias mažytes gėlytes baltais žiedais, kuriomis buvo nusėtas kone visas močiutės sodas.

O kur tie kosmonautai ir aktorės yra dabar? Vieni jau seniausiai numojo ranka į savo išsvajotas vaikystės profesijas ir sėkmingai eina savo naujai atrastu taku. Kiti iš tikrųjų, dar ir būdami pirmaklasiais, kalbėjo tiesą ir sėkmingai keliauja ar džiaugiasi savo dviejų aukštų namu.
O aš, nuėjusi į močiutės sodą, neberandu tų saulučių, kuriomis taip džiaugdavausi būdama dar vaikas. Matyt jos jau niekada čia nebeaugs. Nebeprisimenu ir savo svajonių. Kodėl nebeprisimenu, o kuo gi aš norėjau būti? Ar norėjau didelio namo, dviejų vaikų ir gražaus sodo? Kodėl nebeprisimenu ką mąstė mano šešiametis protas? Kodėl nebežinau, ko aš norėjau ir noriu? O jeigu ir atrodo, jog žinau, vistiek nebeturiu to vaikiškai žavaus ryžto tam pasiekti.

Ir kur dingo saulutės iš močiutės sodo?