2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

priešai

[...]
And if you're still breathing, you're the lucky ones.
'Cause most of us are heaving through corrupted lungs.

[...]
And if you're in love, then you are the lucky one,
'Cause most of us are bitter over someone.


Net juokinga, kaip lengva yra apsiverkti. Tereikia tamsos, vėjo, užklydusio į kambarį pro pravertą langą, melancholiškai nuteikiančios dainos, vos trumpam šmėkštelėjusios minties apie ką nors nemalonaus, arba priešingai - kažką nostalgiškai gražaus, bet daugiau niekada nepasikartojančio - ir jauti, kaip kelios šiltos ašaros skinasi kelią strazdanotais skruostais. Leidžiu toms kelioms ašaroms nuriedėti, kol baigiasi man tokią nuotaiką sukūrusi daina. Tada greitai nusivalau veidą. "Gerai, jog niekas nemato", pagalvoju. Apsisuku ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Aišku, nesėkmingai.

Nemėgstu vasaros. Iš tikrųjų, nežinau, ar kada nors mėgau. Per daug laiko sau ir didžiausioms mano priešėms - įkyrioms mintims, neduodančioms ramybės net ir antrą valandą nakties. Jos turbūt nepažįsta valandų.

Panašu, kad vasara irgi nelabai mėgsta mane. Kiekvienais metais ji paruošia man ką nors netikėtai žiauraus. Ačiū tau, mano sena prieše. Žinau, jog už šiuos žodžius tu užkaitinsi taip, kad naktimis nebebus kuo kvėpuoti, o iš nosies vis dažniau ims bėgti kraujas. Bet neilgai. Tik tol, kol į pagalbą atskubės mano draugai ruduo ir žiema, nešini arbatos puodukais ir vilnonėmis kojinėmis.