manęs ten nebėra

Kaip keista, kad taip greitai įmanoma prisirišti prie žmonių ir vietų, kurias matei vos keletą kartų gyvenime. Sugrįžti į savo rutiną ir nebesupranti, kas buvo ir kas yra. Žinai tik tiek, kad to paties jau nebebus, nors sutiktum pakartoti tai nors ir tūkstančius kartų. Ir kai ašaros kaupiasi akių kampučiuose, pradedi suvokti, kad namai nėra vien tik pastatai pilni daiktų. Mes galim turėti ne vienerius namus. Namais gali būti žmonės, su kuriais jautiesi saugiai net ir ketvirtą valandą ryto, sėdėdamas prie jūros svetimoje šalyje. Nemokėdamas tos pačios kalbos. Kartais per daug tylėdamas. Bet saugiai. Lyg namie.

Nebesuprantu, kur noriu būti. Nebežinau, kas mane gąsdina, nesuprantu, kodėl liūdna. Žinau tik tiek, kad bus sunku su tuo susigyventi, kai viskas ką nori daryti, yra stebėti bundantį dangų ir stipriai apkabinti nuoširdžius žmones.

Manęs ten nebėra.

vaiduokliai išeina pt. II

Kartais tyliai jie įsliūkina į tamsų kambarį ir pasislepia po antklode. Neišeina tol, kol pati jų neišveju. Kartais taip lengvai pasiseka juos išvaryti, o kartais jie taip ir praleidžia naktį kartu su manimi. Kasnakt jau vis blyškiau matau kažkada taip iki kaulų smegenų įsisenėjusius veido kontūrus. Sklaidosi ir cigarečių dūmai, tirpsta sniegas, nebeprisimenu ir giliai viduje laikytų, nutylėtų žodžių. Lieka tik kartais pasąmonėn šmėkštelėjusios klaidos, nusivylimai, svajonės ir prisiminimai. Pastariesiems visuomet turėsiu vietos savo naktiniuose pasivaikščiojimuose po gilios pasąmonės kampelius. Kaip ir kelioms nuotraukoms, kuriose esu amžiams įkalinta, besišypsanti, laiminga. Tokia pati jau niekada nebebūsiu, bet būsiu kitur, kitaip.

Šypsausi. Taip ir turi būti. Vaiduokliai nyksta. Palieka mane. Užsimerkiu. Tikiuosi daugiau jų ir nepamatysiu. O gal pats laikas būtų pačiai įsibrauti į kieno nors namus ir neleisti užmigti?

aplinkybės ir atsitiktinumai

Kas jeigu būčiau gimusi diena vėliau? Ar vis dar būčiau tuo pačiu žmogumi? 

Jeigu pirmąją mokslo metų dieną būčiau atsisėdusi į kitą mokyklos suolą, šalia kitos mergaitės? Galbūt būtume tapusios geriausiomis draugėmis. Po pamokų kartu eitume namo, o per pertraukas žaistume klases ir juoktumėmės iš netoliese kvadratą žaidžiančių berniukų.

O jeigu turėčiau du vyresnius brolius? Tikriausiai dabar žaisčiau futbolą, vaikščiočiau į krepšinio rungtynes arba žinočiau visus populiariausius kompiuterinius žaidimus. 

Kas jeigu mokykloje aš puikiai suprasčiau chemiją, o spręsti lygtis man būtų buvęs vienas malonumas? Galbūt dabar vaikščiočiau kokioje nors klinikoje su baltu chalatu ir džiaugčiausi beprasidedančia medikės karjera?

Kas jeigu nemėgčiau skaityti? Galbūt mano regėjimas būtų kuo puikiausias ir atsikėlusi rytais nepanikuočiau, jog niekur nerandu savo akinių. Puikiai matyčiau kiekvieną raukšlelę mamai ant veido, bet jai vistiek to nepasakyčiau.

O jeigu gyvenčiau kitame mieste, o visi tie žmonės, kurie dabar yra brangi mano kasdienybės dalis, būtų tik eiliniai praeiviai gatvėje, nepatenkinti pirkėjai prekybos centruose ar pakeleiviai taukiniuose. Galbūt netyčia prisėstum prie manęs troleibuse ir atitraukusi žvilgsnį nuo lango aš tau nusišypsočiau. Išliptum kitoje stotelėje ir mūsų keliai daugiau niekada nesusikirstų. 

Galbūt einant judria miesto gatve mes prasilenktume, bet aš tavęs nepastebėčiau. Nepastebėčiau taip, kaip nepastebiu daugybės pro šalį praeinančių žmonių. Nepakelčiau akių. Nepasižiūrėčiau tau į veidą. 

Niekada.