Kaip keista, kad taip greitai įmanoma prisirišti prie žmonių ir vietų, kurias matei vos keletą kartų gyvenime. Sugrįžti į savo rutiną ir nebesupranti, kas buvo ir kas yra. Žinai tik tiek, kad to paties jau nebebus, nors sutiktum pakartoti tai nors ir tūkstančius kartų. Ir kai ašaros kaupiasi akių kampučiuose, pradedi suvokti, kad namai nėra vien tik pastatai pilni daiktų. Mes galim turėti ne vienerius namus. Namais gali būti žmonės, su kuriais jautiesi saugiai net ir ketvirtą valandą ryto, sėdėdamas prie jūros svetimoje šalyje. Nemokėdamas tos pačios kalbos. Kartais per daug tylėdamas. Bet saugiai. Lyg namie.
Nebesuprantu, kur noriu būti. Nebežinau, kas mane gąsdina, nesuprantu, kodėl liūdna. Žinau tik tiek, kad bus sunku su tuo susigyventi, kai viskas ką nori daryti, yra stebėti bundantį dangų ir stipriai apkabinti nuoširdžius žmones.
Manęs ten nebėra.
