2017 m. spalio 13 d., penktadienis

ko gali išmokyti serialai

Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad aš žiūriu daugybę serialų. Daug esu ir nemačiusi, bet mėgstamiems serialams suskaičiuoti vienos rankos pirštų tikrai neužtektų. Neužtektų gal netgi ir dviejų. Nors šį semestrą galvojau, kad daug mokysiuosi, bet kadangi nutiko priešingai, pradėjau žiūrėti New Girl. Seniai girdėjau apie šį serialą, bet pažiūrėjusi pirmą seriją, nemaniau, kad jis kažkuo ypatingas. Tačiau prisivertusi pažiūrėti tris serijas, jau nebeapsiribojau vien tik trimis serijomis per dieną. Na, o šiomis dienomis pažiūriu bent keturias ar penkias per dieną (visai nedaug!). Taigi New Girl sukasi aplink Jessicą Day. Jess (aktorė Zooey Deschanel) yra apie trisdešimt, išsiskyrusi su savo vaikinu ji apsigyvena bute kartu su trimis labai skirtingais vaikinais, kurie vėliau tampa jos geriausiais draugais. Kaip ir visuose komedijiniuose serialuose, pagrindiniai veikėjai atsiduria įvairiausio plauko juokingose situacijose, pavyzdžiui, įvairiausias būdais kovoja dėl neseniai atrastos stovėjimo aikštelės, bando sužlugdyti indiškas vestuves arba bando įtikti gerokai jaunesniems hispteriams kaimynams. Tačiau New Girl nėra vien tik kurioziškų situacijų kratinys. Bežiūrėdama seriją po serijos aš dažnai susimąstau ir apie savo gyvenimą, bei ko galiu pasimokyti iš pagrindinių serialo veikėjų, kurie ne kartą nuoširdžiai mane nustebino ar net privertė pavydėti. Taigi ko mane išmokė New Girl?

1. Gyventi su keliais kambariokais yra jėga! Žinoma, kur kas smagiau, jei kiekvienas turi savo atskirus kambarius. Visada vengdavau gyventi bendrabučiuose, galvodama, kad visąlaik būsiu apsupta žmonių ir neturėsiu nė minutės sau. Tačiau man teko gyventi kartu su sese ir jos vaikinu, vėliau su drauge bendrabutyje ir štai aš vėl gyvenu su kita drauge viename bute ir kai lieku savaitei viena namuose, liūdžiu, kad neturiu su kuo pasikalbėti. O  begyvenant su keletu kambariokų, gimsta kuo įvairiausių idėjų, niekada nesijauti vienišas ir visada turi su kuo išeiti į miestą išgerti alaus. New Girl taip patraukliai nupiešia gyvenimą su vaikinais, kad net ir pasitaikanti netvarka neatrodo baisi, kai turi su kuo smagiai praleisti vakarus. Todėl, kai man teks ieškoti naujos gyvenamosios vietos, planuoju rimtai apsvarstyti šią galimybę.

2. Net ir skaudžiausi išsiskyrimai laikui bėgant užsimiršta. Dažnam amerikietiškam serialui būdingi įvairiausio tipo romantiški santykiai ir išsiskyrimai. New Girl taip pat ne išimtis. Pagrindiniai serialo veikėjai beveik niekada nėra vieniši, o jeigu ir yra, tai intensyviai bando pakeisti savo santykių statusą, ieškodami naujų partnerių. Tačiau ne visi santykiai nusiseka, todėl dėl įvairių aplinkybių vieni ar kiti veikėjai priversti išsiskirti. Ir nors tuo metu atrodo, jog gyvenimas slysta iš po kojų, išsiskyrimai užsimiršta. Tikrai. Ir dažniausiai juos padeda užmiršti draugai. Taigi, išgyvenant išsiskyrimą, verčiau mažiau alkoholio - daugiau laiko su draugais (arba alkoholio SU draugais).

3. Būti 30-ies ir neturėti vaikino, merginos - nėra tragedija. Drįstu prisipažinti, kad šis punktas ypatingai tinka mano gyvenimui. 23-ejų ir vis dar be vaikino - kokia nelaimė! Kaskart nuvažiavus aplankyti močiutės, ši klausia, kodėl dar neturiu kavalieriaus, mama vis zyzia, kad pats laikas nebebūti vienai, o feisbukas kas savaitę pasipildo dar vienos klasiokės vestuvine nuotrauka. Tačiau vis dažniau pagalvoju - o kas čia baisaus? Aplinkui pilna vyresnių už mane vienišų žmonių, kurie nedaro iš to tragedijos. Būti vienišam nėra tragiškai liūdna, jei turi su kuo bendrauti ir be vaikino/merginos, sugalvoji ką veikti savaitgaliais bei nesėdi užsidaręs kambaryje tarp keturių sienų. Žiūrėdama New Girl pamatai, kiek daug gali nuveikti su draugais, kadangi net ir turėdami antrąsias puses, pagrindiniai veikėjai laisvalaikį leidžia visi drauge. Todėl vaikino/merginos neturėjimas neturėtų gąsdinti.

4. Jei vis dar neatrandi sau tinkančios profesijos, nesijaudink, laikui bėgant ją atrasi. Kalbant apie New Girl, puikus pavyzdys čia galėtų būti vienas iš pagrindinių veikėjų - Winston‘as. Dvejus metus žaidęs krepšinį Latvijoje (taip, seriale paminėta ir Latvija!), dėl traumos yra priverstas nutraukti krepšininko karjerą. Keletą mėnesių nepajėgdamas susirasti darbo ir neapsikentęs kambariokų juokelių apie tai, jog yra bedarbis, Winston‘as įsidarbina radijuje, sporto laidų vedėju, visuomet galvojęs, jog tai tinkamiausias darbas jam. Tačiau neužilgo Winston‘as išeina iš darbo, neradęs jame to, ko norėjo. Kurį laiką pabuvęs bedarbiu, laikinai dirbęs aukle ar prižiūrėjęs tuometinės merginos katiną Ferguson‘ą, Winston‘as galiausiai atranda savo pašaukimą - būti policininku. Nors ir nesėkmingai išlaikęs pirmąjį testą, Winston‘as vis dėl to pakliūna į policijos akademiją ir laikui bėgant ją baigia, o gavęs savo pirmąją uniformą, mielai leidžia ją pasimatuoti ir kambariokams. Taigi, niekada nežinai, kada atrasi savo mėgstamą darbą. Galbūt kai tau dvidešimt, dvidešimt penkeri, o gal ir kai tau trisdešimt dveji. Svarbiausia nenustoti ieškoti ir bandyti.

5. Nebijok būti keistu ar kitokiu. New Girl yra puikiausias pavyzdys, įrodantis, kad visi mes easme bent truputį keisti. Pagrindinė serialo herojė Jess - taip pat. Ji dažnai dainuoja sau, apie savo jausmus kalba įvairiausiais juokingais išsireiškimais, verkia, n-ąjį kartą žiūrėdama Dirty Dancing, visuomet sako tai, ką galvoja, dažnai laido ne itin juokingus juokelius, ir apskritai, šneka labai daug. Visos šios jos savybės greičiausiai po pirmos serijos manęs ir nesužavėjo. Tačiau laikui bėgant Jess nebeatrodo įkyri, o tiesiog mielai keista, o tuo labiau visi pagrindiniai veikėjai pripranta prie jos būdo ir po truputį tampa panašūs į Jess. Moralas - visi turime bent vieną keistą savybę, bet tai gali būti savotiškai miela ar net patikti kitiems!

6. Net ir labai skirtingi žmonės gali būti pora. Grįžtant prie santykių temos, viena pagrindinių, o gal net ir drąsiai pati pagrindinė pora šiame seriale yra Jess ir Nick‘as, lengvai tapę viena iš mėgstamiausių mano tv serialų porų. Jess - visada trykštanti energija optimistė, dirbanti mokytoja, visuomet labai organizuota, smulkmeniška, atvira bei mėgstanti bendrauti. Nick‘as - sarkastiškas, abejingas, netvarkingas, dažnai susiraukęs, tačiau kartu ir juokingas bei jautrus barmenas. Abu veikėjai labai skirtingi, tačiau vis dėlto pradeda draugauti ir pamilsta vienas kitą. Serialas pilnas mielų ir pavydėtinai jaukių jų draugystės momentų, kuomet abu visada palaiko vienas kitą, stengiasi pakeisti vieną ar kitą savo trūkumą, būti atviri ir nepajausdami išmoko vienas kitą būti geresniais žmonėmis. Nick‘o ir Jess pavydėtinai graži draugystė privertė suprasti, jog įmanoma susigyventi su žmogaus trūkumais. Tereikia vienas kitą mylėti ir problemos laikui bėgant išsispręs savaime.

7. Draugai - didelis turtas. Tai, manau svarbiausia vertybė, vaizduojama šiame seriale. Pagrindiniai veikėjai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia kartu, susigalvodami įvairiausios veiklos: stovyklauja,  rengia vieni kitiems gimtadienius, kartu švenčia Padėkos dieną, eina į pasimatymus ar tiesiog leidžia laiką žaisdami The True American (gėrimo žaidimą). Negana to, visi vienas kitą besąlygiškai palaiko, guodžia išsiskyrimų metu bei neleidžia vienas kitam liūdėti. Bežiūrint šypseną keliančius ar tiesog nuoširdžius momentus tarp šių draugų, nejučia prisimeni pačius įvairiausius dalykus, praleistus su savo draugais. Aš prisimenu mėtymąsi sniego gniūžtėmis vidury miesto, kvailiausių siaubo filmų žiūrėjimą, simsų aptarinėjimą, žaidžiant juos iki vidurnakčio,  gerą mėgstamo atlikėjo koncertą, ilgus pokalbius prie vyno taurės ar tiesiog šuns vedžiojimą miške. Taigi, nesvarbu, ar turi nemažą draugų kompaniją, o gal tik vieną ar du gerus draugus, laikas praleistas kartu su jais - neįkainojamas. Taigi, žmonės, vertinkit savo draugus. 

2017 m. rugsėjo 27 d., trečiadienis

pritarimai ir pasiūlymai

Ar ir jums būna taip, kad nepradedate daryti kažko, kol nesulaukiate pritarimo, patarimo ar postūmio iš aplinkinių? Aš pastebėjau, kad man taip tikrai būna ir netgi suteikia šiokį tokį pasitenkinimą ar palengvėjimą. Štai, pavyzdžiui jau porą savaičių net ir naktimis neduoda ramybės klausimas kokią temą pasirinkti magistriniam darbui. Kurį laiką vijau šią mintį iš galvos, kol nepradėjo spausti deadline'as. Liko tik dvi savaitės, o aš dar nieko nesugalvojau! Iš neturėjimo ką veikti, o gal ir iš streso imu skaityti daugybę straipsnių apie įvairių kalbos elementų/aspektų analizes TV serialuose, kadangi pati norėčiau kažką panašaus rašyti. Randu labai patinkantį darbą ir pagalvoju: "ei, juk ir aš galėčiau kažką panašaus parašyt!". Dar porą dienų galvoju. Jaučiuosi neoriginali plagiatorė, nesugebanti sugalvoti kažko įdomesnio. Vis dėlto parašau draugei + grupiokei, kurią taip pat turėtų kankinti tos pačios mintys apie magistrinį. Kaip žirnius išberiu visas savo mintis apie savo pasirinkimą, tikėdamasi, jog tai skambės nekaip. Be to, ji juk žymiai "kietesnė" lingvistė nei aš, todėl tuo pačiu tikėjausi, jog pasakys tiesiai šviesiai, ar tema normali, ar ne. Mano nuostabai, ji nuoširdžiai pagiria mano pasirinkimą ir netgi sako, jog darbas turėtų būti gana įdomus! Jaučiuosi lyg akmenį nuo širdies nuritinusi ir uždėjusi dar vieną kryžiuką savo "svarbių reikalų" sąraše. Taigi, sulaukiu pritarimo ir palaikymo iš draugės ir tik tuo met jaučiuosi daug tvirčiau su savo pasirinkimu, o mintyse galvoju: "aš parašysiu! aš galiu!". Ir taip nutinka jau ne pirmą kartą.

O kalbant apie atvejus, kai taip NEnutiko, kažkada, gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, klasiokas, kuris man labai patiko, pasiūlė lankyti chorą, kurio vadovė buvo jo mama. Gal ir nekaltas pasiūlymas, kadangi jis žinojo, jog aš esu dainavusi anksčiau, o gal chorui tiesiog trūko narių ir jis tiesiog pamanė, kad man patiktų chorą lankyti. Tuo labiau, kad nesijausčiau ten nesmagiai - jis taip pat buvo to choro narys. Tačiau, aš kažko pabijojusi, nesutinku. Jis dar mane įkalbinėja, tačiau aš nepasiduodu ir prie choro vis dėl to neprisijungiu. Po keleto metų, vieno iš daugelio pavakarojimų su mokyklos drauge metu, ji man užsimena, kad vis dėlto galėjau tada sutikti su klasioko pasiūlymu. Juk jis man tada taip patiko ir draugė puikiai tą žinojo, kadangi visuomet jai išsipasakodavau. Susismąstau. O kodėl jis vis dėlto kvietė mane į tą chorą? Kodėl nepasiūlė to paties šalia sėdinčiai mano draugei? Tuomet nesulaukiau niekieno paskatinimo ir atsisakiau gal ir visai smagaus pasiūlymo. Gal kažkas nuo to ir būtų pasikeitę. O gal aš tiesiog fantazuoju, kadangi šiuo metu klausausi to paties klasioko kurtos dainos. "Savo galvoje dar tik vaikas aš", dainuoja jis. Taip, turbūt ir aš tuo metu buvau tik nedrąsus vaikas, nesulaukęs pastūmėjimo, kurio dabar kartais vis dar prisireikia, bet vis rečiau.

2017 m. kovo 27 d., pirmadienis

būti suaugusiu užknisa


Kartais, kai naktį sunku užmigti, mėgstu pamąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą. Tiksliau, ne "mėgstu", o tos mintys pačios kažkaip mane susiranda, nesvarbu, ar aš noriu, ar ne. 


Dažnai galvoju, kad visą gyvenimą negyvensiu kartu su sese ir jos draugu, kad ir kaip skaniai jie gamintų valgyti ir kad kaip patogu man būtų, bet jie norės atskiro būsto ir galbūt greičiau nei aš galvoju. Žinau, kad vieną dieną privalėsiu išeiti, "atsistoti ant kojų", kaip sako. Kvailai skamba. Ir kai pagalvoju, kur man reikės eiti, suprantu, kad nežinau kur. Visiškai. Aišku, visada yra gimtasis miestas, mano namai, bet man sunku įsivaizduoti gyvenimą pas tėvus, stebėti kaip jie sensta ir vis dažniau pykstasi, bei suprasti, kad gana greitai jiems reikės mano ir sesės pagalbos. Gyventi kartu su draugėmis man irgi ne variantas, kadangi visos jos arba jau turi su kuo gyventi arba dažnai keliauja, arba tiesiog jau susikūrė savas šeimas. O kadangi aš to artimiausiu metu dar neplanuoju daryti, išeitis lieka tik viena - gyventi vienai. O gal ir visai neblogai? Gi niekas nerodys pirštu į dulkėtas palanges, neprašys išplauti indų ar išnešti šiukšlių ir nesijuoks iš mano kas antrą dieną valgomos grikių košės pietums ar vakarienei (ar net abiems). Galėčiau laikyti šunį, kviestis į svečius ką tik noriu ar tiesiog neišlįsti iš namų tris dienas iš eilės, o gal net ir ilgiau. Vis dėlto, kažin kaip man sektųsi gyventi vienai, kai ne itin gerai suprantu, kaip susiskaičiuoti mokesčius, o jeigu kas nors namuose sugenda, visuomet puolu į paniką. Gaminti irgi nemėgstu ir tingiu, todėl visada valgau arba tą patį maistą diena iš dienos, arba laukiu kol namiškiai ką nors pagamins. Esu siaubingai priklausoma nuo kitų, ką čia kalbėti, net darbo neturiu. Niekada ir nežinojau, kokio norėčiau.

Kartais džiugina ta mintis, kad tokių pasimetusių gyvenime turėtų būti ne vienas ir ne du. Tikiuosi? Nes iš tikrųjų, būti suaugusiu užknisa. Rimtai. Nes kai tau šešeri, burnoje dar pieniniai dantys, galvoje vien tik nerūpestingos mintys ir kai dar tiki Kalėdų seneliu, tuomet gyvenimas žymiai geresnis.