Žalias voras ant stalo

Nežinau, kokią magišką galią turi saulė, bet kai tik ji užsižiebia danguje, aplink save pradedi pastebėti mielų, šypseną sukeliančių smulkmenų. Kad ir vaikus su paspirtukais prie prekybos centro durų. Visada maniau, jog nemėgstu vaikų, ypač dėl to, jog jie labai garsiai verkia, o tas mane savotiškai erzina, bet štai, einu pro tuos mažus, besijuokiančius žmogiukus, dar gyvenimo nesugadintomis geromis akimis ir šypsausi. Aplink matau daugybę šeimininkų su savo kailiniuotais draugais ant keturių kojų. Kurie kuriuos išvedė pasivaikščioti nė nenumanau, tačiau nejučia pati užsimanau šuns. Kokio nors didelio, visų mėgstamo auksaspalvio retriverio su švelniu kailiu. Jis visuomet lauktų manęs grįžtant, visuomet būtų šalia, kai norėčiau ką nors apkabinti, o aš jam būčiau svarbiausias asmuo gyvenime. Skamba kiek savanaudiškai, bet kartais dėmesio taip norisi. Nors trupinėlio.

Nekalto "Kaip sekasi?" ar nervingo žvilgsnio, nežinant, kaip pradėti pokalbį. Šiltos šypsenos, kuri priverčia raudonuoti, bet kartu nuo kurios pasidaro kažkaip ramu ir gera giliai viduje. Ech, galų gale kvailos žinutės tame mažame, mėlynai apipavidalintame langelyje, feisbuko erdvėse, kai paprastai prasidėjęs pokalbis apie maistą ar batus, baigiasi vis didėjančiu dvitaškių ir D raidžių gausa, ir tuomet nejučiomis pradedi juoktis, žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Jautiesi taip, lyg šalia tavęs sėdėtų tas žmogus, ką tik privertęs tave šypsotis iki ausų. Ir tada susivoki, kad jau geras 10 minučių spoksai į tą patį ekraną, nuo kurio kartais taip skauda akis, ir skaitai vis tą patį sakinį bei esi visiškai viena kambaryje. Na, ne visiškai viena, netoliese kerojasi kambarinė gėlė, savo forma primenanti didelį vorą (tik šiuo atveju žalią), kurios pavadinimo taip ir nesugebėjau užfiksuoti. Bet tiek iš jos ir naudos. Juk ji nemoka kalbėti ir negali paklausti manęs: "Ei, kodėl tu ir vėl nuraudai?"

aš = tu

Keisti padarai, mes, žmonės, kai gerai pagalvoji. Ir gyvenimas mūsų keistas.

Gyvenam cemento blokuose tarp keturių sienų, apsistatę daiktais ir daikteliais, nes juk kuo daugiau jų turim, tuo saugesni jaučiamės.Norėdami gauti daugiau tų daiktelių, į pagalbą pasitelkiam popierėlius, kurie turi stebuklingą vertę - kuo daugiau jų turi, tuo daugiau gali padaryti.Kai išsenka energija, mes atsigulam, užsimerkiam ir patenkam tarsi į transo būseną, kurioje matom vien tik mums suprantamus vaizdinius, o pabudę iš tos būsenos vėl jaučiamės pilni energijos.Kai mums būna labai labai liūdna, iš mūsų akių skruostais bėga bespalvis skystis. Tuo metu nežmoniškai skauda. Viduje. Kai norime parodyti kitam žmogui, jog jis mums brangus, apglėbiame jį rankomis, tvirtai prispaudžiame prie savęs ir ilgai ilgai nenorime jo paleisti. Kartais norime, jog toks momentas truktų amžinai. Dauguma mūsų mėgsta klausytis tam tikrų garso bangų, tačiau visiems mums jos patinka skirtingos. Tas bangas mes vadinam muzika ir dauguma sako, kad be jos negalėtų gyventi. Kai supykstame, demonstruojame savo balso stygų stiprumą. Kartais daužome, laužome, plėšome ir kitaip gadiname savo daiktus. Norėdami atsipalaiduoti susigalvojame tam įvairiausių būdų - geriame neaiškios sudėties skysčius, traukiame dar neaiškesnės kilmės dūmus arba tiesiog žiūrime į plastikinę dėžę, kurioje visąlaik matome kitus, panašius į mus pačius, žmones ir gėrimės jų išgalvotomis istorijomis. Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau esmė vis vien būtų tokia pati - savo prigimtimi mes visi esam tokie patys.

Vaiduokliai

Tavo vaiduoklis vis dar nenustoja manęs persekiojęs. Kiekvieną naktį jis įslenka pro vos pravertą langą, suplazdena užuolaidomis ir tiesiu taikymu užvaldo mano pasąmonę. Nebesuprasdama, ar sapnuoju, ar ne, pradedu matyti nuolat besikeičiančius vaizdinius. Sniegas. Rankos. Pokalbių nuotrupos. Gatvės nakties tamsoje. Tvora. Šiurkštus kilimas. Juokas. Dažai ant sienos. Tavo užmiegotos akys. Ta miela šypsena prieš pat užmiegant. Šiluma.

Pagaunu save besišypsant ir tuoj pat atsimerkiu. Ne, miegu toje pačioje savo lovoje, įsisupusi į žalią patalynę su gėlytėmis. Apgraibomis ieškau kažkur šalia gulinčio telefono. 4:30. Ką gi, užsimerkiu ir bandau užmigti. Veltui. Galvon lenda tie patys vaizdiniai, tačiau kartu su jais atplaukia ir seni, iš giliai atkapstyti prisiminimų likučiai. Dabar regiu cigarečių dūmus. Geležinkelio stotį. Kažkokį negražų paveikslą. Pirštines. Girdžiu tavo balsą.

Susinervinusi ir vėl atsimerkiu. Porą minučių įsistebeiliju į tamsą. Atrodo, jog viskas išnyko. Ieškau šalia besivoliojančių ausinių ir įsijungusi pirmą pasitaikiusią dainą vėl bandau miegoti toliau. Tačiau vaiduoklis įsisuka net ir į tą plastiko, metalo ir stiklo kombinacijos gabalą, kurį vadinam mobiliuoju telefonu. Aišku, sekanti daina mano grotuve man būtinai sukelia tuos pačius vaizdinius, nes juk ji man visuomet priminė tave. Dabar matau maisto likučius. Baltą pagalvę. Laiptus. Kitus žmones kambaryje. Alaus butelį. Užmerktas akis. Tamsius plaukus. Matau besišypsančią save.

Nebežinau kelintą kartą atsimerkiu ir vėl. Griebiu telefoną. 8:30. Nesuprantu, miegojau, ar ne. Kambaryje gana šviesu, todėl lipu iš lovos. Netoliese matau miegantį sesės veidą, todėl tyliai iš kambario nusėlinu į vonią. Žiūriu į susivėlusius ilgus savo plaukus veidrodyje.

Manau, jog vaiduoklis jau išėjo. Bet žinau, kad sulauksiu jo ir šį vakarą.

Katinas ant laiptų

Penktadienio rytas.

09:25.

Rakinu buto duris ir ruošiuosi bėgti į autobusą, bet kelią ant laiptų pastoja gražus ryžas katinas su išpūstom akim. Nespėju susivokti, kai greitai iš septinto aukšto atbėga jo šeimininkė, tyliai sumurma man "labas rytas", griebia katiną ir grįžta atgal į savo butą kažką piktai kalbėdama savo pūkuotam draugui didelėmis akimis.

Į autobusą spėju, todėl tyliai nupėdinu į savo mėgstamiausią vietą prie lango pačiame autobuso gale ir mintyse pasidžiaugiu savo laimėjimu. Už lango lyja.

Šiandien Kaunas kažkoks pilkas. Net ir visuomet širdžiai mielas senamiestis su savo gatvelėmis šiandien netoks. Ilgai jame neužsibūnu ir akmeniniu grindiniu pėdinu stotelės link. Netrukus pasirodo ir ratuotas raudonasis mano draugas su trejomis durimis. Vėl atsisėdu toje pačioje vietoje, gale. Hmm, pasirodo mano įpročiai neapsiriboja vien tik arbatos gėrimu iš to paties puodelio.

Vis dar lyja. Pėdinu namo pilku šaligatviu, kuris veda pro gana netvarkingą kvartalą, kuriame visuomet pilna varnų, tampančių šiukšles iš gretimais stovinčių konteinerių. Puiki aplinka imti nekęsti savęs. Bet tik ne šiandien! Užsimaukšlinu striukės kabišoną sau ant akių, ausis užsikemšu naujais geltonais ausinukais (prašau, nors šį kartą pasistenkit atsilaikyti bent du mėnesius, nes bankrotas jau pasiekė mano piniginę), įsijungiu vieną iš mėgstamiausių dainų, kurios klausausi gerus tris mėnesius ir lėtai einu namo.

Girdėjau sakant, jog bloga nuotaika dažnai priklauso nuo oro. Šiandien pati sau įrodžiau, jog tai - netiesa!

sustabdyti laiką

Kodėl nėra nieko amžino?

-Nuvysta gėlės

-Sudžiūsta lapai

-Nublunka dažai nuo tvoros

-Ištirpsta sniegas

-Pasibaigia mėgstamiausia daina

-Atsibundi iš sapno

-Perskaitai knygą

-Suplyšta mėgstamiausi džinsai

-Baigiasi įdomus pokalbis

-Pasibaigia maloni kelionė autobusu

-Pasikeičia metų laikas

-Ateina rytas

-Baigiasi pinigai

-Ištuštėja šaldytuvas

-Baigiasi semestras

-Nustoja snigti

-Pasibaigia vaikystė

-Miršta žmonės..

Kai gerai pagalvoji, viskas aplink mus yra laikina. Absoliučiai viskas. Kiekviena detalė, kiekvienas asmuo, kiekvienas reikšmingesnis įvykis. Viskas. Iš viso to lieka tik prisiminimai. O kas tie prisiminimai yra iš viso? Kažkokie miražai galvoje. Net ir jie yra laikini. Jau įsivaizduoju, kaip jie slepiasi po milijoniniais minčių klodais mano galvoje. Jie šmėkšteli į dienos šviesą kada tik panorėję, o kartais prasmenga giliai giliai bedugnėje ir niekada nebesugrįžta.

O kartais aš norėčiau sustabdyti laiką. Tiesiog. Sėdėčiau šalia tavęs ir šnekėčiau nesąmones, o tu juoktumeisi iš manęs. Būtum taip arti.  Žiūrėčiau į tavo besišypsantį veidą ir akis vėl ir vėl. Ir man niekada neatsibostų.

Baimė

Pagaliau, mažais žingsneliais, didžiosios šventės traukiasi su savo silkėmis, šokoladais, eglių spygliais ir girliandomis ant langų. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog tas storas, raudonai apsirengęs senukas su balta barzda ir dideliu maišu man nebeturi beveik jokios prasmės, tiesiog atlieka simbolinę savo funkciją. Galbūt darausi snobė ir nejaučiu kalėdinės dvasios? O gal tiesiog senstu.. Iš tikrųjų laukiu, kada miestai paslėps savo kalėdines puošmenas, nupuoš egles, parduotuvėse nebegirdėsiu George Michael'o balso ir viskas grįš į savas vėžes. Nors, kita vertus, pati žiema mane džiugina. Džiaugiuosi, jog kažkas, ten, viršuje numetė mums kelias snaiges ir šiek tiek šalčio - spėjau pabraidyti po menką sluoksnį sniego, pačiuožinėti ant apšalusių balų ir nušalti nosį. Kita vertus, žinau, kad žiema ir sniegas yra tik laikini džiaugsmai, kaip ir daugelis žmonių mano gyvenime, todėl turiu džiaugtis tiek vienais, tiek kitais kol dar galiu. Dažnai tai sau kartoju, bet nežinau ar man pavyks.

Turėdama daugiau laisvo laiko pagaunu save mąstant apie tolimesnį savo gyvenimą. Kokie žmonės jame liks? Ar liks kas nors iš viso? Taip, dabar aš ilgiuosi daugybės žmonių, nors kai kurie iš jų tikriausiai apie mane net nepagalvoja, bet aš vistiek ilgiuosi. O gal ilgiuosi ne jų pačių? Gal ilgiuosi tik akimirkų, praleistų su jais? Jausmų. Žodžių. Šypsenų. Juoko. Prisilietimų. Jų šilumos. Bendrų patirčių ir atsiminimų. Tiesiog buvimo kartu. Šalia.

Bijau, kad tų žmonių, kurių dabar ilgiuosi, po dvejų ar trejų metų nebebus. Tiesiog. Nebežinosiu kur jie, ką veikia, ar prisimena mane, ar džiaugiasi gyvenimu, o gal kovoja su vienatve, liūdi? Nebežinosiu, kur juos sutikti, nebeišdrįsiu, o gal net bijosiu su jais susisiekti, pasikalbėti. Bet labiausiai bijau to, jog jie mane pamirš, ištrins iš savo pasąmonės, o aš vis dar apie juos galvosiu.

Nenoriu to.

Kratausi tokių minčių kaip galėdama, bet žinau, kad tai neišvengiama, nes taip jau buvo.

Taip yra.

Žmonės užprogramuoti ateiti ir išeiti. Vieni gali palikti gilesnį pėdsaką mūsų susikurtame pasaulėlyje, kiti jame užsibūna tik sekundę, o prie kai kurių mes taip prisirišame, kad patys to nejaučiame, o kai išeina JIE, mums beprotiškai skauda. ILGAI.

Bet, po velnių, kartais taip sunku išlaikyti tą ryšį, kai nežinai ar kitam tai rūpi taip pat kaip ir tau. Beprotiškai sunku.

Norėčiau skaityti mintis.

Vien dėl to, kad žinočiau, ar dalinamės tomis pačiomis prisiminimų nuotrupomis.

 

Amžina optimistė

Šiandien jaučiuosi gerai. Lyg ir. Nepaisant sauso kosulio, varvančios nosies ir užkimusio balso. Nors ir jaučiu tuštumą, vistiek šypsausi. Žmonės man visada sakė, kad aš visuomet šypsausi. Kad nematė manęs piktos. Bet jie nežino kas iš tikrųjų darosi mano galvoje. Jie nežino kaip aš jaučiuosi, kai lieku viena. Nežino, nes jiems ir niekada ir nerūpėjo.

O kad jie žinotų, kad kartais visąlaik šypostis užknisa. Taip, užknisa. Visada sakiau, kad man gražiausi tie žmonės, kurie šypsosi, bet po galais, kartais tai taip sunku. Bet aš vistiek tą darau. Neparodau to, kas mano viduje. O gal taip ir geriau? Užsidedi kaukę ir ištempi dieną. Ir šiaip, nenoriu, jog žmonės manęs gailėtųsi. Rodyti kaip man blogai? Ne, tai ne man. Geriau jau apsimesiu amžina optimiste, nes juk man tai taip gerai sekasi.

Nors kartais norisi tiesiai šviesiai išsakyt ką galvoju. Bet ne visada pavyksta. Visi aplinkui amžinai skundžiasi savo blogu gyvenimu, pasakoja, kaip viskas nesiseka, kiek daug turi problemų, kaip viskas blogai. O aš klausausi, linksiu galva, nors kartais man tai visiškai neįdomu. Kitų problemos... Velnias, kad jie žinotų, jog aš turiu ir savųjų! Taip, turiu, ten, giliai viduje ir ta didžioji besišypsanti optimistė turi savų problemų. Ir ji kartais liūdi. Verkia. Negali užmigti. Ir nežinau, kaip su tais savo vidiniais priešais susidoroti. Galbūt to niekada ir nepadarysiu.

Vėl užsidegiau tas nekvepiančias žvakes. Nesuprantu, kodėl, juk man žvakės nepatinka. Tikriausiai bandžiau susikurti romantišką atmosferą. Su savimi. Ir ką aš bandau apgauti?

Ką tik į galvą atėjo mintis, kad žmonės visada išeina. Ir išeis. Žinau, išeisi ir tu. Ir man žiauriai skaudės. Bet ką aš galiu padaryti? Nebežinau. Kažko bijau. Žinau tik tai, kad turiu bandyti. Kažkaip. Bandysiu laikytis tavęs įsikibusi kiek tik galėsiu. Kad ir kaip apgailėtinai tai skamba. Kad ir tu nieko nesuprasi. Bet bandysiu.