kai įsiklausai asfalto jūros

Stebiu aplinką. Žalia žolė. Ant jos mėtosi keli obuoliai. Greičiausiai alyviniai. Medžių šakos beveik siekia žemę. Visai gerai atrodo: savotiškos palapinės pasislėpti nuo alinančio karščio. Šalia namo mamos tvarkingai pasodinti gvazdikai, apdėlioti akmenukais. Viskas taip gelsvai žalia. Pradedu jausti vėjo gūsius. Įsiklausius išgirstu paukščių čiulbesius. Deja, negaliu pasakyti kokių, niekada neskyriau paukščių giesmių. Na, gal išskyrus tik varnų. Tolumoje girdisi ošimas. Visai kaip prie jūros. Tik ta jūra kitokia. Asfalto. Ošimas sklinda nuo plento, jį sukelia pravažiuojantys automobiliai. Bet garsas visai malonus. Kartais ir naktį jį girdžiu, juk žmonės važinėja ir naktimis. Įdomu kur. Namo? Pas močiutę, kuriai galbūt pasidarė negera? O gal tiesiog kažkas išvažiavo romantiškai dviese pasivažinėti? Variantų milijonai, kaip ir musių, kurias ką tik pastebėjau skraidančias sode. Ant virvės kabo varvantys skalbiniai. Užuodžiu malonų skalbimo miltelių kvapą. Keista, bet nuo jo užsimanau valgyti. Netoliese šokinėja maža varlytė, kurią ką tik laikiau rankose. Gerai. Reiškia jos dar neištiko širdies smūgis.  Imu galvoti, o kažin kaip pasaulis atrodo tiems mažiems padarams - musėms ar varlėms? Ar jie mus mato tik kaip siaubingus milžinus, linkusius viską naikinti? Juk musės mūsų bijo kaip maro. Ir turėtų. Ypatingai mano mamos, su laikraščiu rankoje. Ji, taikliai kaip snaiperis, išgaudydavo jas visas iš kambario. 

Apsidairau. Saulė jau pasislėpusi, aplinkui švelni prieblanda. Palengva einu ieškoti maisto savo draugui skrandžiui ir mąstau kaip gulėsiu švelniuose pataluose. 

kai drugelis pamilo saulę

Kartą drugelis pamilo saulę. Kiekvieną dieną jis laukdavo, kol saulė išlįs iš už debesų ir nusišypsos savo plačia spindulių šypsena. Juk nuo jos drugeliui pasidarydavo taip šilta, gera, o sparnai tiesiog blizgėdavo. Dėl to drugelis ir pamilo saulę. Pats to nesuprasdamas. Jis pavydėdavo kiekvienam debesiui, už kurio ji slėpdavosi. Atėjus vakarui drugelis puldavo į neviltį, nes žinojo, kad saulės nepamatys iki kito ryto, arba dar ilgiau. Juk kartais ir lydavo.

Laikui bėgant drugelis suprato, kad nebegali taip gyventi ir kasdien nori matyti saulę. Susigalvojo drugelis imti ir nuskristi pas ją. Žinojo, kad tai neįmanoma ir be proto sunku. Sulig kiekviena diena jam atrodė, jog jis vis arčiau ir arčiau, kad saulė jau beveik pasiekiama ir kad tuoj tuoj jis bus šalia jos. Tačiau kuo arčiau drugelis skrido, tuo labiau svilo jo sparnai. Drugelis skrido ilgai ir lėtai, kol galiausiai nudegė sparnus. Ilgai jis krito žemyn, bet krisdamas galvojo, kad buvo verta. Saulei buvo gaila drugelio: juk jis savotiškai patiko jai. Kaip ir visi kiti drugeliai. Kelias dienas danguje ji nesirodė, ją pakeitė brolis lietus. Galiausiai drugelis pamiršo, kad kažkada turėjo sparnus. Nors saulę drugelis ir toliau mėgo ir slapčia jai pavydėjo, laikui bėgant jis pastebėjo, kad ima pamilti mėnulį..

Ir ne, čia ne pasaka prieš miegą. 

Taip būna gyvenime.
Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai.

priešai

[...]
And if you're still breathing, you're the lucky ones.
'Cause most of us are heaving through corrupted lungs.
[...]
And if you're in love, then you are the lucky one,
'Cause most of us are bitter over someone.

Net juokinga, kaip lengva yra apsiverkti. Tereikia tamsos, vėjo, užklydusio į kambarį pro pravertą langą, melancholiškai nuteikiančios dainos, vos trumpam šmėkštelėjusios minties apie ką nors nemalonaus, arba priešingai - kažką nostalgiškai gražaus, bet daugiau niekada nepasikartojančio - ir jauti, kaip kelios šiltos ašaros skinasi kelią strazdanotais skruostais. Leidžiu toms kelioms ašaroms nuriedėti, kol baigiasi man tokią nuotaiką sukūrusi daina. Tada greitai nusivalau veidą. "Gerai, jog niekas nemato", pagalvoju. Apsisuku ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Aišku, nesėkmingai.

Nemėgstu vasaros. Iš tikrųjų, nežinau, ar kada nors mėgau. Per daug laiko sau ir didžiausioms mano priešėms - įkyrioms mintims, neduodančioms ramybės net ir antrą valandą nakties. Jos turbūt nepažįsta valandų.

Panašu, kad vasara irgi nelabai mėgsta mane. Kiekvienais metais ji paruošia man ką nors netikėtai žiauraus. Ačiū tau, mano sena prieše. Žinau, jog už šiuos žodžius tu užkaitinsi taip, kad naktimis nebebus kuo kvėpuoti, o iš nosies vis dažniau ims bėgti kraujas. Bet neilgai. Tik tol, kol į pagalbą atskubės mano draugai ruduo ir žiema, nešini arbatos puodukais ir vilnonėmis kojinėmis.

alyvinė mano kasdienybė

Šiandien mačiau juodą balandį. Jo akys kažkaip keistai blizgėjo. Plunksnos buvo pasišiaušę. Šalia stovėjo kitas, daug prasčiau atrodantis jo gentainis. Norėjau tą juodąjį pasiimti su savimi, bet tik nužvelgiau išpūstomis akimis, kaip idiotė ir nužingsniavau tolyn.

Užmyniau pienę. Kažkodėl iš karto pagalvojau: o jeigu jai skaudėjo? Taip išeina, kad aš ją nužudžiau? Nesmagiai pasijutau, bet vis dėlto neatsigręžiau atgal ir braukdama plaukus nuo veido vėl ėjau tolyn.

Paskutinius centus šiandien išleidau naujai knygai ir kavai. Jau jaučiau smerkiantį sesės žvilgsnį, kadangi kišenėse man ir vėl pradėjo švilpauti vėjai. Dabar jaučiuosi kaip žiurkėnas, tik vietoj maisto aš tyliai kampe sau kaupiu knygas. Nesvarbu, kad daugelis iš jų vis dar guli nepaliestos, bet ir jos sulauks savo eilės.

Prie savo laiptinės durų pastebiu alyvų krūmą. Kodėl anksčiau jo nemačiau? Prisimenu, jog kažkurią dieną daug kalbėjau apie alyvas. O būtų gera nuskinti visus žiedus ir parsitempti namo, tačiau aš ir vėl praeinu pro šalį. Net neužuodžiu jų kvapo. 

O dar vakar jos visai skaniai kvepėjo..

kol juodaplaukis miegojo

Kaip man patinka kelionės traukiniais! Tolimos ir netolimos. Nesvarbu, ar traukinyje praleidi valandą, ar tris. Nesvarbu, ar važiuoji kartu su daugybe žmonių, ar sėdi vienas vagone. Svarbu tai, ką matai tame vagone, arba pro jo langą. Net pati nustembu, kiek minčių kyla bevažiuojant.

Virš laukų matau didžiulius baltus debesis, kurie man primena kalnus. Mąstau, o jeigu rimtai, vietoj debesų stūksotų kalnai? Prieš akis kažkodėl netikėtai išdygsta padūmavęs Fudzijamos kalno vaizdas.

Dabar pravažiuoju jaunų berželių giraitę. Iš kart pagalvoju, jog čia galėtų būti padaryta daugybė gražių nuotraukų. Visada jaučiau silpnybę miškams.

Važiuoju pro pažįstamus laukus. Tenai, toli už medžių viršūnių tuoj tuoj turėtų išlįsti bažnyčios bokštas. Bažnyčios, į kurią taip dažnai su sese lydėdavom močiutę. Kažkaip netyčia prisimenu rudą močiutės "bažnytinį" rankinuką. Bokšto nepamatau.

Trumpam atitraukiu žvilgsnį nuo lango. Netoliese vagone matau užsnūdusį tamsiaplaukį vaikiną su baltomis ausinėmis ausyse. Nesinori atitraukti nuo jo akių. Pradedu mąstyti, kokios dainos besiklausydamas jis užmigo. Mąstau, ar toli jis važiuoja. Pagaunu save per ilgai vėpsant. Imu manyti, jog mano žvilgsnis drumsčia ramų juodaplaukio miegą. Vėl nusisuku į langą.

Smagu taip riedėti pro laukus, miškus ir kaimelius. Stebėti, kaip viskas pasikeitė nuo tų laikų, kai su mama ir sese važiuodavome į Kauną pirkti naujų spalvotų pieštukų ar sportbačių ateinantiems mokslo metams. Tikriausiai turiu dėkoti mamai, už įskiepytą meilę traukiniams. Nes man patinka jie visi - su senomis odinėmis ar medinėmis, nors ir velniškai nepatogiomis, sėdynėmis, ar tie naujieji, dviaukščiai, riedantys iki pat Vilniaus.

Mąstau, kur važiuosiu kitą kart. Taip norėtųsi kur nors toli, kur dar nebuvau. Kad bevažiuojant galėčiau išklausyti kelis mėgstamiausių grupių albumus, ir iki soties atsigrožėti besikeičiančiais vaizdais pro langą. Neilgai tęsiu šią mintį, nes jaučiu, kaip pamažu traukinys stoja. Atsibudo ir netoliese miegojęs juodaplaukis. Man metas išlipti.

saulutės

Ar kartais jums neatrodo, kad kažkas kitas gyvena jūsų gyvenimą? Tą gražų, spalvingą ir idilišką gyvenimą, kurį kiekvienas buvome susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje. Kai mokykloje paklausti, kuo būsime užaugę, su dideliu ryžtu akyse atsakydavome: kosmonautais, policininkais, gydytojomis ar aktorėmis. Kai svajojome turėti dviejų aukštų namą, su balkonu, dideliu kiemu ir lakstančiu dideliu šuniu jame. Kiekvienas svajojome apkeliauti visą pasaulį ir galbūt niekada nebegrįžti. Norėjome greičiau užaugti, kad kuo greičiau pradėtume tą savo išsvajotą gyvenimą.

O aš nenorėjau užaugti. Nesuprasdavau, kaip veikia laikrodžiai. Kas, po galais, yra tie mokesčiai ir kodėl juos kiekvieną mėnesį reikia mokėti. Kaip žmonės išmoksta vairuoti. Kaip uždirbami pinigai. Žinoma, tėvai visada bandydavo man visa tai paaiškinti. Bet aš nenorėjau nieko kito tik sėdėti sode ant žalios žolės ir skinti saulutes. Tokias mažytes gėlytes baltais žiedais, kuriomis buvo nusėtas kone visas močiutės sodas.

O kur tie kosmonautai ir aktorės yra dabar? Vieni jau seniausiai numojo ranka į savo išsvajotas vaikystės profesijas ir sėkmingai eina savo naujai atrastu taku. Kiti iš tikrųjų, dar ir būdami pirmaklasiais, kalbėjo tiesą ir sėkmingai keliauja ar džiaugiasi savo dviejų aukštų namu.

O aš, nuėjusi į močiutės sodą, neberandu tų saulučių, kuriomis taip džiaugdavausi būdama dar vaikas. Matyt jos jau niekada čia nebeaugs. Nebeprisimenu ir savo svajonių. Kodėl nebeprisimenu, o kuo gi aš norėjau būti? Ar norėjau didelio namo, dviejų vaikų ir gražaus sodo? Kodėl nebeprisimenu ką mąstė mano šešiametis protas? Kodėl nebežinau, ko aš norėjau ir noriu? O jeigu ir atrodo, jog žinau, vistiek nebeturiu to vaikiškai žavaus ryžto tam pasiekti.

Ir kur dingo saulutės iš močiutės sodo?

Žalias voras ant stalo

Nežinau, kokią magišką galią turi saulė, bet kai tik ji užsižiebia danguje, aplink save pradedi pastebėti mielų, šypseną sukeliančių smulkmenų. Kad ir vaikus su paspirtukais prie prekybos centro durų. Visada maniau, jog nemėgstu vaikų, ypač dėl to, jog jie labai garsiai verkia, o tas mane savotiškai erzina, bet štai, einu pro tuos mažus, besijuokiančius žmogiukus, dar gyvenimo nesugadintomis geromis akimis ir šypsausi. Aplink matau daugybę šeimininkų su savo kailiniuotais draugais ant keturių kojų. Kurie kuriuos išvedė pasivaikščioti nė nenumanau, tačiau nejučia pati užsimanau šuns. Kokio nors didelio, visų mėgstamo auksaspalvio retriverio su švelniu kailiu. Jis visuomet lauktų manęs grįžtant, visuomet būtų šalia, kai norėčiau ką nors apkabinti, o aš jam būčiau svarbiausias asmuo gyvenime. Skamba kiek savanaudiškai, bet kartais dėmesio taip norisi. Nors trupinėlio.

Nekalto "Kaip sekasi?" ar nervingo žvilgsnio, nežinant, kaip pradėti pokalbį. Šiltos šypsenos, kuri priverčia raudonuoti, bet kartu nuo kurios pasidaro kažkaip ramu ir gera giliai viduje. Ech, galų gale kvailos žinutės tame mažame, mėlynai apipavidalintame langelyje, feisbuko erdvėse, kai paprastai prasidėjęs pokalbis apie maistą ar batus, baigiasi vis didėjančiu dvitaškių ir D raidžių gausa, ir tuomet nejučiomis pradedi juoktis, žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Jautiesi taip, lyg šalia tavęs sėdėtų tas žmogus, ką tik privertęs tave šypsotis iki ausų. Ir tada susivoki, kad jau geras 10 minučių spoksai į tą patį ekraną, nuo kurio kartais taip skauda akis, ir skaitai vis tą patį sakinį bei esi visiškai viena kambaryje. Na, ne visiškai viena, netoliese kerojasi kambarinė gėlė, savo forma primenanti didelį vorą (tik šiuo atveju žalią), kurios pavadinimo taip ir nesugebėjau užfiksuoti. Bet tiek iš jos ir naudos. Juk ji nemoka kalbėti ir negali paklausti manęs: "Ei, kodėl tu ir vėl nuraudai?"