vaiduokliai išeina pt. II

Kartais tyliai jie įsliūkina į tamsų kambarį ir pasislepia po antklode. Neišeina tol, kol pati jų neišveju. Kartais taip lengvai pasiseka juos išvaryti, o kartais jie taip ir praleidžia naktį kartu su manimi. Kasnakt jau vis blyškiau matau kažkada taip iki kaulų smegenų įsisenėjusius veido kontūrus. Sklaidosi ir cigarečių dūmai, tirpsta sniegas, nebeprisimenu ir giliai viduje laikytų, nutylėtų žodžių. Lieka tik kartais pasąmonėn šmėkštelėjusios klaidos, nusivylimai, svajonės ir prisiminimai. Pastariesiems visuomet turėsiu vietos savo naktiniuose pasivaikščiojimuose po gilios pasąmonės kampelius. Kaip ir kelioms nuotraukoms, kuriose esu amžiams įkalinta, besišypsanti, laiminga. Tokia pati jau niekada nebebūsiu, bet būsiu kitur, kitaip.

Šypsausi. Taip ir turi būti. Vaiduokliai nyksta. Palieka mane. Užsimerkiu. Tikiuosi daugiau jų ir nepamatysiu. O gal pats laikas būtų pačiai įsibrauti į kieno nors namus ir neleisti užmigti?