ko gali išmokyti serialai

Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad aš žiūriu daugybę serialų. Daug esu ir nemačiusi, bet mėgstamiems serialams suskaičiuoti vienos rankos pirštų tikrai neužtektų. Neužtektų gal netgi ir dviejų. Nors šį semestrą galvojau, kad daug mokysiuosi, bet kadangi nutiko priešingai, pradėjau žiūrėti New Girl. Seniai girdėjau apie šį serialą, bet pažiūrėjusi pirmą seriją, nemaniau, kad jis kažkuo ypatingas. Tačiau prisivertusi pažiūrėti tris serijas, jau nebeapsiribojau vien tik trimis serijomis per dieną. Na, o šiomis dienomis pažiūriu bent keturias ar penkias per dieną (visai nedaug!). Taigi New Girl sukasi aplink Jessicą Day. Jess (aktorė Zooey Deschanel) yra apie trisdešimt, išsiskyrusi su savo vaikinu ji apsigyvena bute kartu su trimis labai skirtingais vaikinais, kurie vėliau tampa jos geriausiais draugais. Kaip ir visuose komedijiniuose serialuose, pagrindiniai veikėjai atsiduria įvairiausio plauko juokingose situacijose, pavyzdžiui, įvairiausias būdais kovoja dėl neseniai atrastos stovėjimo aikštelės, bando sužlugdyti indiškas vestuves arba bando įtikti gerokai jaunesniems hispteriams kaimynams. Tačiau New Girl nėra vien tik kurioziškų situacijų kratinys. Bežiūrėdama seriją po serijos aš dažnai susimąstau ir apie savo gyvenimą, bei ko galiu pasimokyti iš pagrindinių serialo veikėjų, kurie ne kartą nuoširdžiai mane nustebino ar net privertė pavydėti. Taigi ko mane išmokė New Girl?

1. Gyventi su keliais kambariokais yra jėga! Žinoma, kur kas smagiau, jei kiekvienas turi savo atskirus kambarius. Visada vengdavau gyventi bendrabučiuose, galvodama, kad visąlaik būsiu apsupta žmonių ir neturėsiu nė minutės sau. Tačiau man teko gyventi kartu su sese ir jos vaikinu, vėliau su drauge bendrabutyje ir štai aš vėl gyvenu su kita drauge viename bute ir kai lieku savaitei viena namuose, liūdžiu, kad neturiu su kuo pasikalbėti. O  begyvenant su keletu kambariokų, gimsta kuo įvairiausių idėjų, niekada nesijauti vienišas ir visada turi su kuo išeiti į miestą išgerti alaus. New Girl taip patraukliai nupiešia gyvenimą su vaikinais, kad net ir pasitaikanti netvarka neatrodo baisi, kai turi su kuo smagiai praleisti vakarus. Todėl, kai man teks ieškoti naujos gyvenamosios vietos, planuoju rimtai apsvarstyti šią galimybę.

2. Net ir skaudžiausi išsiskyrimai laikui bėgant užsimiršta. Dažnam amerikietiškam serialui būdingi įvairiausio tipo romantiški santykiai ir išsiskyrimai. New Girl taip pat ne išimtis. Pagrindiniai serialo veikėjai beveik niekada nėra vieniši, o jeigu ir yra, tai intensyviai bando pakeisti savo santykių statusą, ieškodami naujų partnerių. Tačiau ne visi santykiai nusiseka, todėl dėl įvairių aplinkybių vieni ar kiti veikėjai priversti išsiskirti. Ir nors tuo metu atrodo, jog gyvenimas slysta iš po kojų, išsiskyrimai užsimiršta. Tikrai. Ir dažniausiai juos padeda užmiršti draugai. Taigi, išgyvenant išsiskyrimą, verčiau mažiau alkoholio - daugiau laiko su draugais (arba alkoholio SU draugais).

3. Būti 30-ies ir neturėti vaikino, merginos - nėra tragedija. Drįstu prisipažinti, kad šis punktas ypatingai tinka mano gyvenimui. 23-ejų ir vis dar be vaikino - kokia nelaimė! Kaskart nuvažiavus aplankyti močiutės, ši klausia, kodėl dar neturiu kavalieriaus, mama vis zyzia, kad pats laikas nebebūti vienai, o feisbukas kas savaitę pasipildo dar vienos klasiokės vestuvine nuotrauka. Tačiau vis dažniau pagalvoju - o kas čia baisaus? Aplinkui pilna vyresnių už mane vienišų žmonių, kurie nedaro iš to tragedijos. Būti vienišam nėra tragiškai liūdna, jei turi su kuo bendrauti ir be vaikino/merginos, sugalvoji ką veikti savaitgaliais bei nesėdi užsidaręs kambaryje tarp keturių sienų. Žiūrėdama New Girl pamatai, kiek daug gali nuveikti su draugais, kadangi net ir turėdami antrąsias puses, pagrindiniai veikėjai laisvalaikį leidžia visi drauge. Todėl vaikino/merginos neturėjimas neturėtų gąsdinti.

4. Jei vis dar neatrandi sau tinkančios profesijos, nesijaudink, laikui bėgant ją atrasi. Kalbant apie New Girl, puikus pavyzdys čia galėtų būti vienas iš pagrindinių veikėjų - Winston‘as. Dvejus metus žaidęs krepšinį Latvijoje (taip, seriale paminėta ir Latvija!), dėl traumos yra priverstas nutraukti krepšininko karjerą. Keletą mėnesių nepajėgdamas susirasti darbo ir neapsikentęs kambariokų juokelių apie tai, jog yra bedarbis, Winston‘as įsidarbina radijuje, sporto laidų vedėju, visuomet galvojęs, jog tai tinkamiausias darbas jam. Tačiau neužilgo Winston‘as išeina iš darbo, neradęs jame to, ko norėjo. Kurį laiką pabuvęs bedarbiu, laikinai dirbęs aukle ar prižiūrėjęs tuometinės merginos katiną Ferguson‘ą, Winston‘as galiausiai atranda savo pašaukimą - būti policininku. Nors ir nesėkmingai išlaikęs pirmąjį testą, Winston‘as vis dėl to pakliūna į policijos akademiją ir laikui bėgant ją baigia, o gavęs savo pirmąją uniformą, mielai leidžia ją pasimatuoti ir kambariokams. Taigi, niekada nežinai, kada atrasi savo mėgstamą darbą. Galbūt kai tau dvidešimt, dvidešimt penkeri, o gal ir kai tau trisdešimt dveji. Svarbiausia nenustoti ieškoti ir bandyti.

5. Nebijok būti keistu ar kitokiu. New Girl yra puikiausias pavyzdys, įrodantis, kad visi mes easme bent truputį keisti. Pagrindinė serialo herojė Jess - taip pat. Ji dažnai dainuoja sau, apie savo jausmus kalba įvairiausiais juokingais išsireiškimais, verkia, n-ąjį kartą žiūrėdama Dirty Dancing, visuomet sako tai, ką galvoja, dažnai laido ne itin juokingus juokelius, ir apskritai, šneka labai daug. Visos šios jos savybės greičiausiai po pirmos serijos manęs ir nesužavėjo. Tačiau laikui bėgant Jess nebeatrodo įkyri, o tiesiog mielai keista, o tuo labiau visi pagrindiniai veikėjai pripranta prie jos būdo ir po truputį tampa panašūs į Jess. Moralas - visi turime bent vieną keistą savybę, bet tai gali būti savotiškai miela ar net patikti kitiems!

6. Net ir labai skirtingi žmonės gali būti pora. Grįžtant prie santykių temos, viena pagrindinių, o gal net ir drąsiai pati pagrindinė pora šiame seriale yra Jess ir Nick‘as, lengvai tapę viena iš mėgstamiausių mano tv serialų porų. Jess - visada trykštanti energija optimistė, dirbanti mokytoja, visuomet labai organizuota, smulkmeniška, atvira bei mėgstanti bendrauti. Nick‘as - sarkastiškas, abejingas, netvarkingas, dažnai susiraukęs, tačiau kartu ir juokingas bei jautrus barmenas. Abu veikėjai labai skirtingi, tačiau vis dėlto pradeda draugauti ir pamilsta vienas kitą. Serialas pilnas mielų ir pavydėtinai jaukių jų draugystės momentų, kuomet abu visada palaiko vienas kitą, stengiasi pakeisti vieną ar kitą savo trūkumą, būti atviri ir nepajausdami išmoko vienas kitą būti geresniais žmonėmis. Nick‘o ir Jess pavydėtinai graži draugystė privertė suprasti, jog įmanoma susigyventi su žmogaus trūkumais. Tereikia vienas kitą mylėti ir problemos laikui bėgant išsispręs savaime.

7. Draugai - didelis turtas. Tai, manau svarbiausia vertybė, vaizduojama šiame seriale. Pagrindiniai veikėjai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia kartu, susigalvodami įvairiausios veiklos: stovyklauja,  rengia vieni kitiems gimtadienius, kartu švenčia Padėkos dieną, eina į pasimatymus ar tiesiog leidžia laiką žaisdami The True American (gėrimo žaidimą). Negana to, visi vienas kitą besąlygiškai palaiko, guodžia išsiskyrimų metu bei neleidžia vienas kitam liūdėti. Bežiūrint šypseną keliančius ar tiesog nuoširdžius momentus tarp šių draugų, nejučia prisimeni pačius įvairiausius dalykus, praleistus su savo draugais. Aš prisimenu mėtymąsi sniego gniūžtėmis vidury miesto, kvailiausių siaubo filmų žiūrėjimą, simsų aptarinėjimą, žaidžiant juos iki vidurnakčio,  gerą mėgstamo atlikėjo koncertą, ilgus pokalbius prie vyno taurės ar tiesiog šuns vedžiojimą miške. Taigi, nesvarbu, ar turi nemažą draugų kompaniją, o gal tik vieną ar du gerus draugus, laikas praleistas kartu su jais - neįkainojamas. Taigi, žmonės, vertinkit savo draugus. 

pritarimai ir pasiūlymai

Ar ir jums būna taip, kad nepradedate daryti kažko, kol nesulaukiate pritarimo, patarimo ar postūmio iš aplinkinių? Aš pastebėjau, kad man taip tikrai būna ir netgi suteikia šiokį tokį pasitenkinimą ar palengvėjimą. Štai, pavyzdžiui jau porą savaičių net ir naktimis neduoda ramybės klausimas kokią temą pasirinkti magistriniam darbui. Kurį laiką vijau šią mintį iš galvos, kol nepradėjo spausti deadline'as. Liko tik dvi savaitės, o aš dar nieko nesugalvojau! Iš neturėjimo ką veikti, o gal ir iš streso imu skaityti daugybę straipsnių apie įvairių kalbos elementų/aspektų analizes TV serialuose, kadangi pati norėčiau kažką panašaus rašyti. Randu labai patinkantį darbą ir pagalvoju: "ei, juk ir aš galėčiau kažką panašaus parašyt!". Dar porą dienų galvoju. Jaučiuosi neoriginali plagiatorė, nesugebanti sugalvoti kažko įdomesnio. Vis dėlto parašau draugei + grupiokei, kurią taip pat turėtų kankinti tos pačios mintys apie magistrinį. Kaip žirnius išberiu visas savo mintis apie savo pasirinkimą, tikėdamasi, jog tai skambės nekaip. Be to, ji juk žymiai "kietesnė" lingvistė nei aš, todėl tuo pačiu tikėjausi, jog pasakys tiesiai šviesiai, ar tema normali, ar ne. Mano nuostabai, ji nuoširdžiai pagiria mano pasirinkimą ir netgi sako, jog darbas turėtų būti gana įdomus! Jaučiuosi lyg akmenį nuo širdies nuritinusi ir uždėjusi dar vieną kryžiuką savo "svarbių reikalų" sąraše. Taigi, sulaukiu pritarimo ir palaikymo iš draugės ir tik tuo met jaučiuosi daug tvirčiau su savo pasirinkimu, o mintyse galvoju: "aš parašysiu! aš galiu!". Ir taip nutinka jau ne pirmą kartą.

O kalbant apie atvejus, kai taip NEnutiko, kažkada, gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, klasiokas, kuris man labai patiko, pasiūlė lankyti chorą, kurio vadovė buvo jo mama. Gal ir nekaltas pasiūlymas, kadangi jis žinojo, jog aš esu dainavusi anksčiau, o gal chorui tiesiog trūko narių ir jis tiesiog pamanė, kad man patiktų chorą lankyti. Tuo labiau, kad nesijausčiau ten nesmagiai - jis taip pat buvo to choro narys. Tačiau, aš kažko pabijojusi, nesutinku. Jis dar mane įkalbinėja, tačiau aš nepasiduodu ir prie choro vis dėl to neprisijungiu. Po keleto metų, vieno iš daugelio pavakarojimų su mokyklos drauge metu, ji man užsimena, kad vis dėlto galėjau tada sutikti su klasioko pasiūlymu. Juk jis man tada taip patiko ir draugė puikiai tą žinojo, kadangi visuomet jai išsipasakodavau. Susismąstau. O kodėl jis vis dėlto kvietė mane į tą chorą? Kodėl nepasiūlė to paties šalia sėdinčiai mano draugei? Tuomet nesulaukiau niekieno paskatinimo ir atsisakiau gal ir visai smagaus pasiūlymo. Gal kažkas nuo to ir būtų pasikeitę. O gal aš tiesiog fantazuoju, kadangi šiuo metu klausausi to paties klasioko kurtos dainos. "Savo galvoje dar tik vaikas aš", dainuoja jis. Taip, turbūt ir aš tuo metu buvau tik nedrąsus vaikas, nesulaukęs pastūmėjimo, kurio dabar kartais vis dar prisireikia, bet vis rečiau.

būti suaugusiu užknisa

Kartais, kai naktį sunku užmigti, mėgstu pamąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą. Tiksliau, ne "mėgstu", o tos mintys pačios kažkaip mane susiranda, nesvarbu, ar aš noriu, ar ne. 

Dažnai galvoju, kad visą gyvenimą negyvensiu kartu su sese ir jos draugu, kad ir kaip skaniai jie gamintų valgyti ir kad kaip patogu man būtų, bet jie norės atskiro būsto ir galbūt greičiau nei aš galvoju. Žinau, kad vieną dieną privalėsiu išeiti, "atsistoti ant kojų", kaip sako. Kvailai skamba. Ir kai pagalvoju, kur man reikės eiti, suprantu, kad nežinau kur. Visiškai. Aišku, visada yra gimtasis miestas, mano namai, bet man sunku įsivaizduoti gyvenimą pas tėvus, stebėti kaip jie sensta ir vis dažniau pykstasi, bei suprasti, kad gana greitai jiems reikės mano ir sesės pagalbos. Gyventi kartu su draugėmis man irgi ne variantas, kadangi visos jos arba jau turi su kuo gyventi arba dažnai keliauja, arba tiesiog jau susikūrė savas šeimas. O kadangi aš to artimiausiu metu dar neplanuoju daryti, išeitis lieka tik viena - gyventi vienai. O gal ir visai neblogai? Gi niekas nerodys pirštu į dulkėtas palanges, neprašys išplauti indų ar išnešti šiukšlių ir nesijuoks iš mano kas antrą dieną valgomos grikių košės pietums ar vakarienei (ar net abiems). Galėčiau laikyti šunį, kviestis į svečius ką tik noriu ar tiesiog neišlįsti iš namų tris dienas iš eilės, o gal net ir ilgiau. Vis dėlto, kažin kaip man sektųsi gyventi vienai, kai ne itin gerai suprantu, kaip susiskaičiuoti mokesčius, o jeigu kas nors namuose sugenda, visuomet puolu į paniką. Gaminti irgi nemėgstu ir tingiu, todėl visada valgau arba tą patį maistą diena iš dienos, arba laukiu kol namiškiai ką nors pagamins. Esu siaubingai priklausoma nuo kitų, ką čia kalbėti, net darbo neturiu. Niekada ir nežinojau, kokio norėčiau.

Kartais džiugina ta mintis, kad tokių pasimetusių gyvenime turėtų būti ne vienas ir ne du. Tikiuosi? Nes iš tikrųjų, būti suaugusiu užknisa. Rimtai. Nes kai tau šešeri, burnoje dar pieniniai dantys, galvoje vien tik nerūpestingos mintys ir kai dar tiki Kalėdų seneliu, tuomet gyvenimas žymiai geresnis.

manęs ten nebėra

Kaip keista, kad taip greitai įmanoma prisirišti prie žmonių ir vietų, kurias matei vos keletą kartų gyvenime. Sugrįžti į savo rutiną ir nebesupranti, kas buvo ir kas yra. Žinai tik tiek, kad to paties jau nebebus, nors sutiktum pakartoti tai nors ir tūkstančius kartų. Ir kai ašaros kaupiasi akių kampučiuose, pradedi suvokti, kad namai nėra vien tik pastatai pilni daiktų. Mes galim turėti ne vienerius namus. Namais gali būti žmonės, su kuriais jautiesi saugiai net ir ketvirtą valandą ryto, sėdėdamas prie jūros svetimoje šalyje. Nemokėdamas tos pačios kalbos. Kartais per daug tylėdamas. Bet saugiai. Lyg namie.

Nebesuprantu, kur noriu būti. Nebežinau, kas mane gąsdina, nesuprantu, kodėl liūdna. Žinau tik tiek, kad bus sunku su tuo susigyventi, kai viskas ką nori daryti, yra stebėti bundantį dangų ir stipriai apkabinti nuoširdžius žmones.

Manęs ten nebėra.

vaiduokliai išeina pt. II

Kartais tyliai jie įsliūkina į tamsų kambarį ir pasislepia po antklode. Neišeina tol, kol pati jų neišveju. Kartais taip lengvai pasiseka juos išvaryti, o kartais jie taip ir praleidžia naktį kartu su manimi. Kasnakt jau vis blyškiau matau kažkada taip iki kaulų smegenų įsisenėjusius veido kontūrus. Sklaidosi ir cigarečių dūmai, tirpsta sniegas, nebeprisimenu ir giliai viduje laikytų, nutylėtų žodžių. Lieka tik kartais pasąmonėn šmėkštelėjusios klaidos, nusivylimai, svajonės ir prisiminimai. Pastariesiems visuomet turėsiu vietos savo naktiniuose pasivaikščiojimuose po gilios pasąmonės kampelius. Kaip ir kelioms nuotraukoms, kuriose esu amžiams įkalinta, besišypsanti, laiminga. Tokia pati jau niekada nebebūsiu, bet būsiu kitur, kitaip.

Šypsausi. Taip ir turi būti. Vaiduokliai nyksta. Palieka mane. Užsimerkiu. Tikiuosi daugiau jų ir nepamatysiu. O gal pats laikas būtų pačiai įsibrauti į kieno nors namus ir neleisti užmigti?

aplinkybės ir atsitiktinumai

Kas jeigu būčiau gimusi diena vėliau? Ar vis dar būčiau tuo pačiu žmogumi? 

Jeigu pirmąją mokslo metų dieną būčiau atsisėdusi į kitą mokyklos suolą, šalia kitos mergaitės? Galbūt būtume tapusios geriausiomis draugėmis. Po pamokų kartu eitume namo, o per pertraukas žaistume klases ir juoktumėmės iš netoliese kvadratą žaidžiančių berniukų.

O jeigu turėčiau du vyresnius brolius? Tikriausiai dabar žaisčiau futbolą, vaikščiočiau į krepšinio rungtynes arba žinočiau visus populiariausius kompiuterinius žaidimus. 

Kas jeigu mokykloje aš puikiai suprasčiau chemiją, o spręsti lygtis man būtų buvęs vienas malonumas? Galbūt dabar vaikščiočiau kokioje nors klinikoje su baltu chalatu ir džiaugčiausi beprasidedančia medikės karjera?

Kas jeigu nemėgčiau skaityti? Galbūt mano regėjimas būtų kuo puikiausias ir atsikėlusi rytais nepanikuočiau, jog niekur nerandu savo akinių. Puikiai matyčiau kiekvieną raukšlelę mamai ant veido, bet jai vistiek to nepasakyčiau.

O jeigu gyvenčiau kitame mieste, o visi tie žmonės, kurie dabar yra brangi mano kasdienybės dalis, būtų tik eiliniai praeiviai gatvėje, nepatenkinti pirkėjai prekybos centruose ar pakeleiviai taukiniuose. Galbūt netyčia prisėstum prie manęs troleibuse ir atitraukusi žvilgsnį nuo lango aš tau nusišypsočiau. Išliptum kitoje stotelėje ir mūsų keliai daugiau niekada nesusikirstų. 

Galbūt einant judria miesto gatve mes prasilenktume, bet aš tavęs nepastebėčiau. Nepastebėčiau taip, kaip nepastebiu daugybės pro šalį praeinančių žmonių. Nepakelčiau akių. Nepasižiūrėčiau tau į veidą. 

Niekada.

spaudžia iš vidaus

Vaikštau nykiais miškais, laukais ir parkais, tol, kol skruostus iki skausmo pradeda gelti šaltis. Einu kažkieno numintais takais, tol, kol pro skylėtas plonas mano kelnes vis labiau prasiskverbia šaltis. Užmirštu viską pasaulyje ir žiūriu į šalnos pakąstą žemę. Pakeliu galvą ir matau praskrendantį lėktuvą. Mėnulį žiemos danguje. Viskas bent trumpam padeda užmiršti netvarką galvoje. Stebiu plentu važiuojančius automobilius. Kaip gera būtų važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kažkur tolyn, nors nežinau kur veda tas ilgas plentas. Galbūt ir negrįžti. Kad pamirščiau. Grįžti tik po dešimties metų, kai viskas jau bus pasikeitę. Viską pradėti iš naujo.  Tik kažin, ar būsiu pasikeitusi aš.

Vaikštau pro šalčio sukaustytus medžius, kol pastebiu, kaip pamažu temsta. Skruostus vis dar gelia šaltis. Tik nesuprantu, ar jis spaudžia iš išorės ar iš vidaus.

kartais

Kartais noriu palįsti po mašinos ratais vien tik dėl to, kad sužinočiau ar buvau kam nors svarbi.

Kartais noriu panirti po vandeniu ir pažiūrėti ar sugebėsiu išnirti.

Kartais noriu įsėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ir neberasti kelio namo.

Kartais noriu gulėti pievoje ant minkštos žolės ir negalvoti apie nieką pasaulyje.
Kartais noriu pasiklysti miške ir miegoti ant samanų.

Kartais noriu pamiršti žmones, kurie pamiršo mane.

Kartais noriu rėkti ir plėšyti tapetus nuo sienų.
Kartais noriu išprotėti.
Kartais noriu sustabdyti ar atsukti laiką agal.
Kartais noriu sėdėti lauke, rudenio naktį basa, kol pamėlynuos mano kojos.

Kartais noriu tave apkabinti ir niekada nepaleisti.

Kartais noriu tik verkti verkti ir verkti.

O kartais noriu užmigti ir pabusti tik po tūkstančio metų.

kai įsiklausai asfalto jūros

Stebiu aplinką. Žalia žolė. Ant jos mėtosi keli obuoliai. Greičiausiai alyviniai. Medžių šakos beveik siekia žemę. Visai gerai atrodo: savotiškos palapinės pasislėpti nuo alinančio karščio. Šalia namo mamos tvarkingai pasodinti gvazdikai, apdėlioti akmenukais. Viskas taip gelsvai žalia. Pradedu jausti vėjo gūsius. Įsiklausius išgirstu paukščių čiulbesius. Deja, negaliu pasakyti kokių, niekada neskyriau paukščių giesmių. Na, gal išskyrus tik varnų. Tolumoje girdisi ošimas. Visai kaip prie jūros. Tik ta jūra kitokia. Asfalto. Ošimas sklinda nuo plento, jį sukelia pravažiuojantys automobiliai. Bet garsas visai malonus. Kartais ir naktį jį girdžiu, juk žmonės važinėja ir naktimis. Įdomu kur. Namo? Pas močiutę, kuriai galbūt pasidarė negera? O gal tiesiog kažkas išvažiavo romantiškai dviese pasivažinėti? Variantų milijonai, kaip ir musių, kurias ką tik pastebėjau skraidančias sode. Ant virvės kabo varvantys skalbiniai. Užuodžiu malonų skalbimo miltelių kvapą. Keista, bet nuo jo užsimanau valgyti. Netoliese šokinėja maža varlytė, kurią ką tik laikiau rankose. Gerai. Reiškia jos dar neištiko širdies smūgis.  Imu galvoti, o kažin kaip pasaulis atrodo tiems mažiems padarams - musėms ar varlėms? Ar jie mus mato tik kaip siaubingus milžinus, linkusius viską naikinti? Juk musės mūsų bijo kaip maro. Ir turėtų. Ypatingai mano mamos, su laikraščiu rankoje. Ji, taikliai kaip snaiperis, išgaudydavo jas visas iš kambario. 

Apsidairau. Saulė jau pasislėpusi, aplinkui švelni prieblanda. Palengva einu ieškoti maisto savo draugui skrandžiui ir mąstau kaip gulėsiu švelniuose pataluose. 

kai drugelis pamilo saulę

Kartą drugelis pamilo saulę. Kiekvieną dieną jis laukdavo, kol saulė išlįs iš už debesų ir nusišypsos savo plačia spindulių šypsena. Juk nuo jos drugeliui pasidarydavo taip šilta, gera, o sparnai tiesiog blizgėdavo. Dėl to drugelis ir pamilo saulę. Pats to nesuprasdamas. Jis pavydėdavo kiekvienam debesiui, už kurio ji slėpdavosi. Atėjus vakarui drugelis puldavo į neviltį, nes žinojo, kad saulės nepamatys iki kito ryto, arba dar ilgiau. Juk kartais ir lydavo.

Laikui bėgant drugelis suprato, kad nebegali taip gyventi ir kasdien nori matyti saulę. Susigalvojo drugelis imti ir nuskristi pas ją. Žinojo, kad tai neįmanoma ir be proto sunku. Sulig kiekviena diena jam atrodė, jog jis vis arčiau ir arčiau, kad saulė jau beveik pasiekiama ir kad tuoj tuoj jis bus šalia jos. Tačiau kuo arčiau drugelis skrido, tuo labiau svilo jo sparnai. Drugelis skrido ilgai ir lėtai, kol galiausiai nudegė sparnus. Ilgai jis krito žemyn, bet krisdamas galvojo, kad buvo verta. Saulei buvo gaila drugelio: juk jis savotiškai patiko jai. Kaip ir visi kiti drugeliai. Kelias dienas danguje ji nesirodė, ją pakeitė brolis lietus. Galiausiai drugelis pamiršo, kad kažkada turėjo sparnus. Nors saulę drugelis ir toliau mėgo ir slapčia jai pavydėjo, laikui bėgant jis pastebėjo, kad ima pamilti mėnulį..

Ir ne, čia ne pasaka prieš miegą. 

Taip būna gyvenime.
Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai.

priešai

[...]
And if you're still breathing, you're the lucky ones.
'Cause most of us are heaving through corrupted lungs.
[...]
And if you're in love, then you are the lucky one,
'Cause most of us are bitter over someone.

Net juokinga, kaip lengva yra apsiverkti. Tereikia tamsos, vėjo, užklydusio į kambarį pro pravertą langą, melancholiškai nuteikiančios dainos, vos trumpam šmėkštelėjusios minties apie ką nors nemalonaus, arba priešingai - kažką nostalgiškai gražaus, bet daugiau niekada nepasikartojančio - ir jauti, kaip kelios šiltos ašaros skinasi kelią strazdanotais skruostais. Leidžiu toms kelioms ašaroms nuriedėti, kol baigiasi man tokią nuotaiką sukūrusi daina. Tada greitai nusivalau veidą. "Gerai, jog niekas nemato", pagalvoju. Apsisuku ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Aišku, nesėkmingai.

Nemėgstu vasaros. Iš tikrųjų, nežinau, ar kada nors mėgau. Per daug laiko sau ir didžiausioms mano priešėms - įkyrioms mintims, neduodančioms ramybės net ir antrą valandą nakties. Jos turbūt nepažįsta valandų.

Panašu, kad vasara irgi nelabai mėgsta mane. Kiekvienais metais ji paruošia man ką nors netikėtai žiauraus. Ačiū tau, mano sena prieše. Žinau, jog už šiuos žodžius tu užkaitinsi taip, kad naktimis nebebus kuo kvėpuoti, o iš nosies vis dažniau ims bėgti kraujas. Bet neilgai. Tik tol, kol į pagalbą atskubės mano draugai ruduo ir žiema, nešini arbatos puodukais ir vilnonėmis kojinėmis.

alyvinė mano kasdienybė

Šiandien mačiau juodą balandį. Jo akys kažkaip keistai blizgėjo. Plunksnos buvo pasišiaušę. Šalia stovėjo kitas, daug prasčiau atrodantis jo gentainis. Norėjau tą juodąjį pasiimti su savimi, bet tik nužvelgiau išpūstomis akimis, kaip idiotė ir nužingsniavau tolyn.

Užmyniau pienę. Kažkodėl iš karto pagalvojau: o jeigu jai skaudėjo? Taip išeina, kad aš ją nužudžiau? Nesmagiai pasijutau, bet vis dėlto neatsigręžiau atgal ir braukdama plaukus nuo veido vėl ėjau tolyn.

Paskutinius centus šiandien išleidau naujai knygai ir kavai. Jau jaučiau smerkiantį sesės žvilgsnį, kadangi kišenėse man ir vėl pradėjo švilpauti vėjai. Dabar jaučiuosi kaip žiurkėnas, tik vietoj maisto aš tyliai kampe sau kaupiu knygas. Nesvarbu, kad daugelis iš jų vis dar guli nepaliestos, bet ir jos sulauks savo eilės.

Prie savo laiptinės durų pastebiu alyvų krūmą. Kodėl anksčiau jo nemačiau? Prisimenu, jog kažkurią dieną daug kalbėjau apie alyvas. O būtų gera nuskinti visus žiedus ir parsitempti namo, tačiau aš ir vėl praeinu pro šalį. Net neužuodžiu jų kvapo. 

O dar vakar jos visai skaniai kvepėjo..

kol juodaplaukis miegojo

Kaip man patinka kelionės traukiniais! Tolimos ir netolimos. Nesvarbu, ar traukinyje praleidi valandą, ar tris. Nesvarbu, ar važiuoji kartu su daugybe žmonių, ar sėdi vienas vagone. Svarbu tai, ką matai tame vagone, arba pro jo langą. Net pati nustembu, kiek minčių kyla bevažiuojant.

Virš laukų matau didžiulius baltus debesis, kurie man primena kalnus. Mąstau, o jeigu rimtai, vietoj debesų stūksotų kalnai? Prieš akis kažkodėl netikėtai išdygsta padūmavęs Fudzijamos kalno vaizdas.

Dabar pravažiuoju jaunų berželių giraitę. Iš kart pagalvoju, jog čia galėtų būti padaryta daugybė gražių nuotraukų. Visada jaučiau silpnybę miškams.

Važiuoju pro pažįstamus laukus. Tenai, toli už medžių viršūnių tuoj tuoj turėtų išlįsti bažnyčios bokštas. Bažnyčios, į kurią taip dažnai su sese lydėdavom močiutę. Kažkaip netyčia prisimenu rudą močiutės "bažnytinį" rankinuką. Bokšto nepamatau.

Trumpam atitraukiu žvilgsnį nuo lango. Netoliese vagone matau užsnūdusį tamsiaplaukį vaikiną su baltomis ausinėmis ausyse. Nesinori atitraukti nuo jo akių. Pradedu mąstyti, kokios dainos besiklausydamas jis užmigo. Mąstau, ar toli jis važiuoja. Pagaunu save per ilgai vėpsant. Imu manyti, jog mano žvilgsnis drumsčia ramų juodaplaukio miegą. Vėl nusisuku į langą.

Smagu taip riedėti pro laukus, miškus ir kaimelius. Stebėti, kaip viskas pasikeitė nuo tų laikų, kai su mama ir sese važiuodavome į Kauną pirkti naujų spalvotų pieštukų ar sportbačių ateinantiems mokslo metams. Tikriausiai turiu dėkoti mamai, už įskiepytą meilę traukiniams. Nes man patinka jie visi - su senomis odinėmis ar medinėmis, nors ir velniškai nepatogiomis, sėdynėmis, ar tie naujieji, dviaukščiai, riedantys iki pat Vilniaus.

Mąstau, kur važiuosiu kitą kart. Taip norėtųsi kur nors toli, kur dar nebuvau. Kad bevažiuojant galėčiau išklausyti kelis mėgstamiausių grupių albumus, ir iki soties atsigrožėti besikeičiančiais vaizdais pro langą. Neilgai tęsiu šią mintį, nes jaučiu, kaip pamažu traukinys stoja. Atsibudo ir netoliese miegojęs juodaplaukis. Man metas išlipti.

saulutės

Ar kartais jums neatrodo, kad kažkas kitas gyvena jūsų gyvenimą? Tą gražų, spalvingą ir idilišką gyvenimą, kurį kiekvienas buvome susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje. Kai mokykloje paklausti, kuo būsime užaugę, su dideliu ryžtu akyse atsakydavome: kosmonautais, policininkais, gydytojomis ar aktorėmis. Kai svajojome turėti dviejų aukštų namą, su balkonu, dideliu kiemu ir lakstančiu dideliu šuniu jame. Kiekvienas svajojome apkeliauti visą pasaulį ir galbūt niekada nebegrįžti. Norėjome greičiau užaugti, kad kuo greičiau pradėtume tą savo išsvajotą gyvenimą.

O aš nenorėjau užaugti. Nesuprasdavau, kaip veikia laikrodžiai. Kas, po galais, yra tie mokesčiai ir kodėl juos kiekvieną mėnesį reikia mokėti. Kaip žmonės išmoksta vairuoti. Kaip uždirbami pinigai. Žinoma, tėvai visada bandydavo man visa tai paaiškinti. Bet aš nenorėjau nieko kito tik sėdėti sode ant žalios žolės ir skinti saulutes. Tokias mažytes gėlytes baltais žiedais, kuriomis buvo nusėtas kone visas močiutės sodas.

O kur tie kosmonautai ir aktorės yra dabar? Vieni jau seniausiai numojo ranka į savo išsvajotas vaikystės profesijas ir sėkmingai eina savo naujai atrastu taku. Kiti iš tikrųjų, dar ir būdami pirmaklasiais, kalbėjo tiesą ir sėkmingai keliauja ar džiaugiasi savo dviejų aukštų namu.

O aš, nuėjusi į močiutės sodą, neberandu tų saulučių, kuriomis taip džiaugdavausi būdama dar vaikas. Matyt jos jau niekada čia nebeaugs. Nebeprisimenu ir savo svajonių. Kodėl nebeprisimenu, o kuo gi aš norėjau būti? Ar norėjau didelio namo, dviejų vaikų ir gražaus sodo? Kodėl nebeprisimenu ką mąstė mano šešiametis protas? Kodėl nebežinau, ko aš norėjau ir noriu? O jeigu ir atrodo, jog žinau, vistiek nebeturiu to vaikiškai žavaus ryžto tam pasiekti.

Ir kur dingo saulutės iš močiutės sodo?

Žalias voras ant stalo

Nežinau, kokią magišką galią turi saulė, bet kai tik ji užsižiebia danguje, aplink save pradedi pastebėti mielų, šypseną sukeliančių smulkmenų. Kad ir vaikus su paspirtukais prie prekybos centro durų. Visada maniau, jog nemėgstu vaikų, ypač dėl to, jog jie labai garsiai verkia, o tas mane savotiškai erzina, bet štai, einu pro tuos mažus, besijuokiančius žmogiukus, dar gyvenimo nesugadintomis geromis akimis ir šypsausi. Aplink matau daugybę šeimininkų su savo kailiniuotais draugais ant keturių kojų. Kurie kuriuos išvedė pasivaikščioti nė nenumanau, tačiau nejučia pati užsimanau šuns. Kokio nors didelio, visų mėgstamo auksaspalvio retriverio su švelniu kailiu. Jis visuomet lauktų manęs grįžtant, visuomet būtų šalia, kai norėčiau ką nors apkabinti, o aš jam būčiau svarbiausias asmuo gyvenime. Skamba kiek savanaudiškai, bet kartais dėmesio taip norisi. Nors trupinėlio.

Nekalto "Kaip sekasi?" ar nervingo žvilgsnio, nežinant, kaip pradėti pokalbį. Šiltos šypsenos, kuri priverčia raudonuoti, bet kartu nuo kurios pasidaro kažkaip ramu ir gera giliai viduje. Ech, galų gale kvailos žinutės tame mažame, mėlynai apipavidalintame langelyje, feisbuko erdvėse, kai paprastai prasidėjęs pokalbis apie maistą ar batus, baigiasi vis didėjančiu dvitaškių ir D raidžių gausa, ir tuomet nejučiomis pradedi juoktis, žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Jautiesi taip, lyg šalia tavęs sėdėtų tas žmogus, ką tik privertęs tave šypsotis iki ausų. Ir tada susivoki, kad jau geras 10 minučių spoksai į tą patį ekraną, nuo kurio kartais taip skauda akis, ir skaitai vis tą patį sakinį bei esi visiškai viena kambaryje. Na, ne visiškai viena, netoliese kerojasi kambarinė gėlė, savo forma primenanti didelį vorą (tik šiuo atveju žalią), kurios pavadinimo taip ir nesugebėjau užfiksuoti. Bet tiek iš jos ir naudos. Juk ji nemoka kalbėti ir negali paklausti manęs: "Ei, kodėl tu ir vėl nuraudai?"

aš = tu

Keisti padarai, mes, žmonės, kai gerai pagalvoji. Ir gyvenimas mūsų keistas.

Gyvenam cemento blokuose tarp keturių sienų, apsistatę daiktais ir daikteliais, nes juk kuo daugiau jų turim, tuo saugesni jaučiamės.Norėdami gauti daugiau tų daiktelių, į pagalbą pasitelkiam popierėlius, kurie turi stebuklingą vertę - kuo daugiau jų turi, tuo daugiau gali padaryti.Kai išsenka energija, mes atsigulam, užsimerkiam ir patenkam tarsi į transo būseną, kurioje matom vien tik mums suprantamus vaizdinius, o pabudę iš tos būsenos vėl jaučiamės pilni energijos.Kai mums būna labai labai liūdna, iš mūsų akių skruostais bėga bespalvis skystis. Tuo metu nežmoniškai skauda. Viduje. Kai norime parodyti kitam žmogui, jog jis mums brangus, apglėbiame jį rankomis, tvirtai prispaudžiame prie savęs ir ilgai ilgai nenorime jo paleisti. Kartais norime, jog toks momentas truktų amžinai. Dauguma mūsų mėgsta klausytis tam tikrų garso bangų, tačiau visiems mums jos patinka skirtingos. Tas bangas mes vadinam muzika ir dauguma sako, kad be jos negalėtų gyventi. Kai supykstame, demonstruojame savo balso stygų stiprumą. Kartais daužome, laužome, plėšome ir kitaip gadiname savo daiktus. Norėdami atsipalaiduoti susigalvojame tam įvairiausių būdų - geriame neaiškios sudėties skysčius, traukiame dar neaiškesnės kilmės dūmus arba tiesiog žiūrime į plastikinę dėžę, kurioje visąlaik matome kitus, panašius į mus pačius, žmones ir gėrimės jų išgalvotomis istorijomis. Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau esmė vis vien būtų tokia pati - savo prigimtimi mes visi esam tokie patys.

Vaiduokliai

Tavo vaiduoklis vis dar nenustoja manęs persekiojęs. Kiekvieną naktį jis įslenka pro vos pravertą langą, suplazdena užuolaidomis ir tiesiu taikymu užvaldo mano pasąmonę. Nebesuprasdama, ar sapnuoju, ar ne, pradedu matyti nuolat besikeičiančius vaizdinius. Sniegas. Rankos. Pokalbių nuotrupos. Gatvės nakties tamsoje. Tvora. Šiurkštus kilimas. Juokas. Dažai ant sienos. Tavo užmiegotos akys. Ta miela šypsena prieš pat užmiegant. Šiluma.

Pagaunu save besišypsant ir tuoj pat atsimerkiu. Ne, miegu toje pačioje savo lovoje, įsisupusi į žalią patalynę su gėlytėmis. Apgraibomis ieškau kažkur šalia gulinčio telefono. 4:30. Ką gi, užsimerkiu ir bandau užmigti. Veltui. Galvon lenda tie patys vaizdiniai, tačiau kartu su jais atplaukia ir seni, iš giliai atkapstyti prisiminimų likučiai. Dabar regiu cigarečių dūmus. Geležinkelio stotį. Kažkokį negražų paveikslą. Pirštines. Girdžiu tavo balsą.

Susinervinusi ir vėl atsimerkiu. Porą minučių įsistebeiliju į tamsą. Atrodo, jog viskas išnyko. Ieškau šalia besivoliojančių ausinių ir įsijungusi pirmą pasitaikiusią dainą vėl bandau miegoti toliau. Tačiau vaiduoklis įsisuka net ir į tą plastiko, metalo ir stiklo kombinacijos gabalą, kurį vadinam mobiliuoju telefonu. Aišku, sekanti daina mano grotuve man būtinai sukelia tuos pačius vaizdinius, nes juk ji man visuomet priminė tave. Dabar matau maisto likučius. Baltą pagalvę. Laiptus. Kitus žmones kambaryje. Alaus butelį. Užmerktas akis. Tamsius plaukus. Matau besišypsančią save.

Nebežinau kelintą kartą atsimerkiu ir vėl. Griebiu telefoną. 8:30. Nesuprantu, miegojau, ar ne. Kambaryje gana šviesu, todėl lipu iš lovos. Netoliese matau miegantį sesės veidą, todėl tyliai iš kambario nusėlinu į vonią. Žiūriu į susivėlusius ilgus savo plaukus veidrodyje.

Manau, jog vaiduoklis jau išėjo. Bet žinau, kad sulauksiu jo ir šį vakarą.

Katinas ant laiptų

Penktadienio rytas.

09:25.

Rakinu buto duris ir ruošiuosi bėgti į autobusą, bet kelią ant laiptų pastoja gražus ryžas katinas su išpūstom akim. Nespėju susivokti, kai greitai iš septinto aukšto atbėga jo šeimininkė, tyliai sumurma man "labas rytas", griebia katiną ir grįžta atgal į savo butą kažką piktai kalbėdama savo pūkuotam draugui didelėmis akimis.

Į autobusą spėju, todėl tyliai nupėdinu į savo mėgstamiausią vietą prie lango pačiame autobuso gale ir mintyse pasidžiaugiu savo laimėjimu. Už lango lyja.

Šiandien Kaunas kažkoks pilkas. Net ir visuomet širdžiai mielas senamiestis su savo gatvelėmis šiandien netoks. Ilgai jame neužsibūnu ir akmeniniu grindiniu pėdinu stotelės link. Netrukus pasirodo ir ratuotas raudonasis mano draugas su trejomis durimis. Vėl atsisėdu toje pačioje vietoje, gale. Hmm, pasirodo mano įpročiai neapsiriboja vien tik arbatos gėrimu iš to paties puodelio.

Vis dar lyja. Pėdinu namo pilku šaligatviu, kuris veda pro gana netvarkingą kvartalą, kuriame visuomet pilna varnų, tampančių šiukšles iš gretimais stovinčių konteinerių. Puiki aplinka imti nekęsti savęs. Bet tik ne šiandien! Užsimaukšlinu striukės kabišoną sau ant akių, ausis užsikemšu naujais geltonais ausinukais (prašau, nors šį kartą pasistenkit atsilaikyti bent du mėnesius, nes bankrotas jau pasiekė mano piniginę), įsijungiu vieną iš mėgstamiausių dainų, kurios klausausi gerus tris mėnesius ir lėtai einu namo.

Girdėjau sakant, jog bloga nuotaika dažnai priklauso nuo oro. Šiandien pati sau įrodžiau, jog tai - netiesa!

sustabdyti laiką

Kodėl nėra nieko amžino?

-Nuvysta gėlės

-Sudžiūsta lapai

-Nublunka dažai nuo tvoros

-Ištirpsta sniegas

-Pasibaigia mėgstamiausia daina

-Atsibundi iš sapno

-Perskaitai knygą

-Suplyšta mėgstamiausi džinsai

-Baigiasi įdomus pokalbis

-Pasibaigia maloni kelionė autobusu

-Pasikeičia metų laikas

-Ateina rytas

-Baigiasi pinigai

-Ištuštėja šaldytuvas

-Baigiasi semestras

-Nustoja snigti

-Pasibaigia vaikystė

-Miršta žmonės..

Kai gerai pagalvoji, viskas aplink mus yra laikina. Absoliučiai viskas. Kiekviena detalė, kiekvienas asmuo, kiekvienas reikšmingesnis įvykis. Viskas. Iš viso to lieka tik prisiminimai. O kas tie prisiminimai yra iš viso? Kažkokie miražai galvoje. Net ir jie yra laikini. Jau įsivaizduoju, kaip jie slepiasi po milijoniniais minčių klodais mano galvoje. Jie šmėkšteli į dienos šviesą kada tik panorėję, o kartais prasmenga giliai giliai bedugnėje ir niekada nebesugrįžta.

O kartais aš norėčiau sustabdyti laiką. Tiesiog. Sėdėčiau šalia tavęs ir šnekėčiau nesąmones, o tu juoktumeisi iš manęs. Būtum taip arti.  Žiūrėčiau į tavo besišypsantį veidą ir akis vėl ir vėl. Ir man niekada neatsibostų.

Baimė

Pagaliau, mažais žingsneliais, didžiosios šventės traukiasi su savo silkėmis, šokoladais, eglių spygliais ir girliandomis ant langų. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog tas storas, raudonai apsirengęs senukas su balta barzda ir dideliu maišu man nebeturi beveik jokios prasmės, tiesiog atlieka simbolinę savo funkciją. Galbūt darausi snobė ir nejaučiu kalėdinės dvasios? O gal tiesiog senstu.. Iš tikrųjų laukiu, kada miestai paslėps savo kalėdines puošmenas, nupuoš egles, parduotuvėse nebegirdėsiu George Michael'o balso ir viskas grįš į savas vėžes. Nors, kita vertus, pati žiema mane džiugina. Džiaugiuosi, jog kažkas, ten, viršuje numetė mums kelias snaiges ir šiek tiek šalčio - spėjau pabraidyti po menką sluoksnį sniego, pačiuožinėti ant apšalusių balų ir nušalti nosį. Kita vertus, žinau, kad žiema ir sniegas yra tik laikini džiaugsmai, kaip ir daugelis žmonių mano gyvenime, todėl turiu džiaugtis tiek vienais, tiek kitais kol dar galiu. Dažnai tai sau kartoju, bet nežinau ar man pavyks.

Turėdama daugiau laisvo laiko pagaunu save mąstant apie tolimesnį savo gyvenimą. Kokie žmonės jame liks? Ar liks kas nors iš viso? Taip, dabar aš ilgiuosi daugybės žmonių, nors kai kurie iš jų tikriausiai apie mane net nepagalvoja, bet aš vistiek ilgiuosi. O gal ilgiuosi ne jų pačių? Gal ilgiuosi tik akimirkų, praleistų su jais? Jausmų. Žodžių. Šypsenų. Juoko. Prisilietimų. Jų šilumos. Bendrų patirčių ir atsiminimų. Tiesiog buvimo kartu. Šalia.

Bijau, kad tų žmonių, kurių dabar ilgiuosi, po dvejų ar trejų metų nebebus. Tiesiog. Nebežinosiu kur jie, ką veikia, ar prisimena mane, ar džiaugiasi gyvenimu, o gal kovoja su vienatve, liūdi? Nebežinosiu, kur juos sutikti, nebeišdrįsiu, o gal net bijosiu su jais susisiekti, pasikalbėti. Bet labiausiai bijau to, jog jie mane pamirš, ištrins iš savo pasąmonės, o aš vis dar apie juos galvosiu.

Nenoriu to.

Kratausi tokių minčių kaip galėdama, bet žinau, kad tai neišvengiama, nes taip jau buvo.

Taip yra.

Žmonės užprogramuoti ateiti ir išeiti. Vieni gali palikti gilesnį pėdsaką mūsų susikurtame pasaulėlyje, kiti jame užsibūna tik sekundę, o prie kai kurių mes taip prisirišame, kad patys to nejaučiame, o kai išeina JIE, mums beprotiškai skauda. ILGAI.

Bet, po velnių, kartais taip sunku išlaikyti tą ryšį, kai nežinai ar kitam tai rūpi taip pat kaip ir tau. Beprotiškai sunku.

Norėčiau skaityti mintis.

Vien dėl to, kad žinočiau, ar dalinamės tomis pačiomis prisiminimų nuotrupomis.