vaiduokliai išeina pt. II

Kartais tyliai jie įsliūkina į tamsų kambarį ir pasislepia po antklode. Neišeina tol, kol pati jų neišveju. Kartais taip lengvai pasiseka juos išvaryti, o kartais jie taip ir praleidžia naktį kartu su manimi. Kasnakt jau vis blyškiau matau kažkada taip iki kaulų smegenų įsisenėjusius veido kontūrus. Sklaidosi ir cigarečių dūmai, tirpsta sniegas, nebeprisimenu ir giliai viduje laikytų, nutylėtų žodžių. Lieka tik kartais pasąmonėn šmėkštelėjusios klaidos, nusivylimai, svajonės ir prisiminimai. Pastariesiems visuomet turėsiu vietos savo naktiniuose pasivaikščiojimuose po gilios pasąmonės kampelius. Kaip ir kelioms nuotraukoms, kuriose esu amžiams įkalinta, besišypsanti, laiminga. Tokia pati jau niekada nebebūsiu, bet būsiu kitur, kitaip.

Šypsausi. Taip ir turi būti. Vaiduokliai nyksta. Palieka mane. Užsimerkiu. Tikiuosi daugiau jų ir nepamatysiu. O gal pats laikas būtų pačiai įsibrauti į kieno nors namus ir neleisti užmigti?

aplinkybės ir atsitiktinumai

Kas jeigu būčiau gimusi diena vėliau? Ar vis dar būčiau tuo pačiu žmogumi? 

Jeigu pirmąją mokslo metų dieną būčiau atsisėdusi į kitą mokyklos suolą, šalia kitos mergaitės? Galbūt būtume tapusios geriausiomis draugėmis. Po pamokų kartu eitume namo, o per pertraukas žaistume klases ir juoktumėmės iš netoliese kvadratą žaidžiančių berniukų.

O jeigu turėčiau du vyresnius brolius? Tikriausiai dabar žaisčiau futbolą, vaikščiočiau į krepšinio rungtynes arba žinočiau visus populiariausius kompiuterinius žaidimus. 

Kas jeigu mokykloje aš puikiai suprasčiau chemiją, o spręsti lygtis man būtų buvęs vienas malonumas? Galbūt dabar vaikščiočiau kokioje nors klinikoje su baltu chalatu ir džiaugčiausi beprasidedančia medikės karjera?

Kas jeigu nemėgčiau skaityti? Galbūt mano regėjimas būtų kuo puikiausias ir atsikėlusi rytais nepanikuočiau, jog niekur nerandu savo akinių. Puikiai matyčiau kiekvieną raukšlelę mamai ant veido, bet jai vistiek to nepasakyčiau.

O jeigu gyvenčiau kitame mieste, o visi tie žmonės, kurie dabar yra brangi mano kasdienybės dalis, būtų tik eiliniai praeiviai gatvėje, nepatenkinti pirkėjai prekybos centruose ar pakeleiviai taukiniuose. Galbūt netyčia prisėstum prie manęs troleibuse ir atitraukusi žvilgsnį nuo lango aš tau nusišypsočiau. Išliptum kitoje stotelėje ir mūsų keliai daugiau niekada nesusikirstų. 

Galbūt einant judria miesto gatve mes prasilenktume, bet aš tavęs nepastebėčiau. Nepastebėčiau taip, kaip nepastebiu daugybės pro šalį praeinančių žmonių. Nepakelčiau akių. Nepasižiūrėčiau tau į veidą. 

Niekada.

spaudžia iš vidaus

Vaikštau nykiais miškais, laukais ir parkais, tol, kol skruostus iki skausmo pradeda gelti šaltis. Einu kažkieno numintais takais, tol, kol pro skylėtas plonas mano kelnes vis labiau prasiskverbia šaltis. Užmirštu viską pasaulyje ir žiūriu į šalnos pakąstą žemę. Pakeliu galvą ir matau praskrendantį lėktuvą. Mėnulį žiemos danguje. Viskas bent trumpam padeda užmiršti netvarką galvoje. Stebiu plentu važiuojančius automobilius. Kaip gera būtų važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kažkur tolyn, nors nežinau kur veda tas ilgas plentas. Galbūt ir negrįžti. Kad pamirščiau. Grįžti tik po dešimties metų, kai viskas jau bus pasikeitę. Viską pradėti iš naujo.  Tik kažin, ar būsiu pasikeitusi aš.

Vaikštau pro šalčio sukaustytus medžius, kol pastebiu, kaip pamažu temsta. Skruostus vis dar gelia šaltis. Tik nesuprantu, ar jis spaudžia iš išorės ar iš vidaus.

kartais

Kartais noriu palįsti po mašinos ratais vien tik dėl to, kad sužinočiau ar buvau kam nors svarbi.

Kartais noriu panirti po vandeniu ir pažiūrėti ar sugebėsiu išnirti.

Kartais noriu įsėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ir neberasti kelio namo.

Kartais noriu gulėti pievoje ant minkštos žolės ir negalvoti apie nieką pasaulyje.
Kartais noriu pasiklysti miške ir miegoti ant samanų.

Kartais noriu pamiršti žmones, kurie pamiršo mane.

Kartais noriu rėkti ir plėšyti tapetus nuo sienų.
Kartais noriu išprotėti.
Kartais noriu sustabdyti ar atsukti laiką agal.
Kartais noriu sėdėti lauke, rudenio naktį basa, kol pamėlynuos mano kojos.

Kartais noriu tave apkabinti ir niekada nepaleisti.

Kartais noriu tik verkti verkti ir verkti.

O kartais noriu užmigti ir pabusti tik po tūkstančio metų.

kai įsiklausai asfalto jūros

Stebiu aplinką. Žalia žolė. Ant jos mėtosi keli obuoliai. Greičiausiai alyviniai. Medžių šakos beveik siekia žemę. Visai gerai atrodo: savotiškos palapinės pasislėpti nuo alinančio karščio. Šalia namo mamos tvarkingai pasodinti gvazdikai, apdėlioti akmenukais. Viskas taip gelsvai žalia. Pradedu jausti vėjo gūsius. Įsiklausius išgirstu paukščių čiulbesius. Deja, negaliu pasakyti kokių, niekada neskyriau paukščių giesmių. Na, gal išskyrus tik varnų. Tolumoje girdisi ošimas. Visai kaip prie jūros. Tik ta jūra kitokia. Asfalto. Ošimas sklinda nuo plento, jį sukelia pravažiuojantys automobiliai. Bet garsas visai malonus. Kartais ir naktį jį girdžiu, juk žmonės važinėja ir naktimis. Įdomu kur. Namo? Pas močiutę, kuriai galbūt pasidarė negera? O gal tiesiog kažkas išvažiavo romantiškai dviese pasivažinėti? Variantų milijonai, kaip ir musių, kurias ką tik pastebėjau skraidančias sode. Ant virvės kabo varvantys skalbiniai. Užuodžiu malonų skalbimo miltelių kvapą. Keista, bet nuo jo užsimanau valgyti. Netoliese šokinėja maža varlytė, kurią ką tik laikiau rankose. Gerai. Reiškia jos dar neištiko širdies smūgis.  Imu galvoti, o kažin kaip pasaulis atrodo tiems mažiems padarams - musėms ar varlėms? Ar jie mus mato tik kaip siaubingus milžinus, linkusius viską naikinti? Juk musės mūsų bijo kaip maro. Ir turėtų. Ypatingai mano mamos, su laikraščiu rankoje. Ji, taikliai kaip snaiperis, išgaudydavo jas visas iš kambario. 

Apsidairau. Saulė jau pasislėpusi, aplinkui švelni prieblanda. Palengva einu ieškoti maisto savo draugui skrandžiui ir mąstau kaip gulėsiu švelniuose pataluose. 

kai drugelis pamilo saulę

Kartą drugelis pamilo saulę. Kiekvieną dieną jis laukdavo, kol saulė išlįs iš už debesų ir nusišypsos savo plačia spindulių šypsena. Juk nuo jos drugeliui pasidarydavo taip šilta, gera, o sparnai tiesiog blizgėdavo. Dėl to drugelis ir pamilo saulę. Pats to nesuprasdamas. Jis pavydėdavo kiekvienam debesiui, už kurio ji slėpdavosi. Atėjus vakarui drugelis puldavo į neviltį, nes žinojo, kad saulės nepamatys iki kito ryto, arba dar ilgiau. Juk kartais ir lydavo.

Laikui bėgant drugelis suprato, kad nebegali taip gyventi ir kasdien nori matyti saulę. Susigalvojo drugelis imti ir nuskristi pas ją. Žinojo, kad tai neįmanoma ir be proto sunku. Sulig kiekviena diena jam atrodė, jog jis vis arčiau ir arčiau, kad saulė jau beveik pasiekiama ir kad tuoj tuoj jis bus šalia jos. Tačiau kuo arčiau drugelis skrido, tuo labiau svilo jo sparnai. Drugelis skrido ilgai ir lėtai, kol galiausiai nudegė sparnus. Ilgai jis krito žemyn, bet krisdamas galvojo, kad buvo verta. Saulei buvo gaila drugelio: juk jis savotiškai patiko jai. Kaip ir visi kiti drugeliai. Kelias dienas danguje ji nesirodė, ją pakeitė brolis lietus. Galiausiai drugelis pamiršo, kad kažkada turėjo sparnus. Nors saulę drugelis ir toliau mėgo ir slapčia jai pavydėjo, laikui bėgant jis pastebėjo, kad ima pamilti mėnulį..

Ir ne, čia ne pasaka prieš miegą. 

Taip būna gyvenime.
Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai.

priešai

[...]
And if you're still breathing, you're the lucky ones.
'Cause most of us are heaving through corrupted lungs.
[...]
And if you're in love, then you are the lucky one,
'Cause most of us are bitter over someone.

Net juokinga, kaip lengva yra apsiverkti. Tereikia tamsos, vėjo, užklydusio į kambarį pro pravertą langą, melancholiškai nuteikiančios dainos, vos trumpam šmėkštelėjusios minties apie ką nors nemalonaus, arba priešingai - kažką nostalgiškai gražaus, bet daugiau niekada nepasikartojančio - ir jauti, kaip kelios šiltos ašaros skinasi kelią strazdanotais skruostais. Leidžiu toms kelioms ašaroms nuriedėti, kol baigiasi man tokią nuotaiką sukūrusi daina. Tada greitai nusivalau veidą. "Gerai, jog niekas nemato", pagalvoju. Apsisuku ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Aišku, nesėkmingai.

Nemėgstu vasaros. Iš tikrųjų, nežinau, ar kada nors mėgau. Per daug laiko sau ir didžiausioms mano priešėms - įkyrioms mintims, neduodančioms ramybės net ir antrą valandą nakties. Jos turbūt nepažįsta valandų.

Panašu, kad vasara irgi nelabai mėgsta mane. Kiekvienais metais ji paruošia man ką nors netikėtai žiauraus. Ačiū tau, mano sena prieše. Žinau, jog už šiuos žodžius tu užkaitinsi taip, kad naktimis nebebus kuo kvėpuoti, o iš nosies vis dažniau ims bėgti kraujas. Bet neilgai. Tik tol, kol į pagalbą atskubės mano draugai ruduo ir žiema, nešini arbatos puodukais ir vilnonėmis kojinėmis.