2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

aš = tu

Keisti padarai, mes, žmonės, kai gerai pagalvoji. Ir gyvenimas mūsų keistas.
Gyvenam cemento blokuose tarp keturių sienų, apsistatę daiktais ir daikteliais, nes juk kuo daugiau jų turim, tuo saugesni jaučiamės.
Norėdami gauti daugiau tų daiktelių, į pagalbą pasitelkiam popierėlius, kurie turi stebuklingą vertę - kuo daugiau jų turi, tuo daugiau gali padaryti.
Kai išsenka energija, mes atsigulam, užsimerkiam ir patenkam tarsi į transo būseną, kurioje matom vien tik mums suprantamus vaizdinius, o pabudę iš tos būsenos vėl jaučiamės pilni energijos.
Kai mums būna labai labai liūdna, iš mūsų akių skruostais bėga bespalvis skystis. Tuo metu nežmoniškai skauda. Viduje.
Kai norime parodyti kitam žmogui, jog jis mums brangus, apglėbiame jį rankomis, tvirtai prispaudžiame prie savęs ir ilgai ilgai nenorime jo paleisti. Kartais norime, jog toks momentas truktų amžinai.
Dauguma mūsų mėgsta klausytis tam tikrų garso bangų, tačiau visiems mums jos patinka skirtingos. Tas bangas mes vadinam muzika ir dauguma sako, kad be jos negalėtų gyventi.
Kai supykstame, demonstruojame savo balso stygų stiprumą. Kartais daužome, laužome, plėšome ir kitaip gadiname savo daiktus.
Norėdami atsipalaiduoti susigalvojame tam įvairiausių būdų - geriame neaiškios sudėties skysčius, traukiame dar neaiškesnės kilmės dūmus arba tiesiog žiūrime į plastikinę dėžę, kurioje visąlaik matome kitus, panašius į mus pačius, žmones ir gėrimės jų išgalvotomis istorijomis.
Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau esmė vis vien būtų tokia pati - savo prigimtimi mes visi esam tokie patys.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą