2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

saulutės

Ar kartais jums neatrodo, kad kažkas kitas gyvena jūsų gyvenimą? Tą gražų, spalvingą ir idilišką gyvenimą, kurį kiekvienas buvome susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje. Kai mokykloje paklausti, kuo būsime užaugę, su dideliu ryžtu akyse atsakydavome: kosmonautais, policininkais, gydytojomis ar aktorėmis. Kai svajojome turėti dviejų aukštų namą, su balkonu, dideliu kiemu ir lakstančiu dideliu šuniu jame. Kiekvienas svajojome apkeliauti visą pasaulį ir galbūt niekada nebegrįžti. Norėjome greičiau užaugti, kad kuo greičiau pradėtume tą savo išsvajotą gyvenimą.

O aš nenorėjau užaugti. Nesuprasdavau, kaip veikia laikrodžiai. Kas, po galais, yra tie mokesčiai ir kodėl juos kiekvieną mėnesį reikia mokėti. Kaip žmonės išmoksta vairuoti. Kaip uždirbami pinigai. Žinoma, tėvai visada bandydavo man visa tai paaiškinti. Bet aš nenorėjau nieko kito tik sėdėti sode ant žalios žolės ir skinti saulutes. Tokias mažytes gėlytes baltais žiedais, kuriomis buvo nusėtas kone visas močiutės sodas.


O kur tie kosmonautai ir aktorės yra dabar? Vieni jau seniausiai numojo ranka į savo išsvajotas vaikystės profesijas ir sėkmingai eina savo naujai atrastu taku. Kiti iš tikrųjų, dar ir būdami pirmaklasiais, kalbėjo tiesą ir sėkmingai keliauja ar džiaugiasi savo dviejų aukštų namu.

O aš, nuėjusi į močiutės sodą, neberandu tų saulučių, kuriomis taip džiaugdavausi būdama dar vaikas. Matyt jos jau niekada čia nebeaugs. Nebeprisimenu ir savo svajonių. Kodėl nebeprisimenu, o kuo gi aš norėjau būti? Ar norėjau didelio namo, dviejų vaikų ir gražaus sodo? Kodėl nebeprisimenu ką mąstė mano šešiametis protas? Kodėl nebežinau, ko aš norėjau ir noriu? O jeigu ir atrodo, jog žinau, vistiek nebeturiu to vaikiškai žavaus ryžto tam pasiekti.

Ir kur dingo saulutės iš močiutės sodo?

2 komentarai: