Šiandien mačiau juodą balandį. Jo akys kažkaip keistai blizgėjo. Plunksnos buvo pasišiaušę. Šalia stovėjo kitas, daug prasčiau atrodantis jo gentainis. Norėjau tą juodąjį pasiimti su savimi, bet tik nužvelgiau išpūstomis akimis, kaip idiotė ir nužingsniavau tolyn.
Užmyniau pienę. Kažkodėl iš karto pagalvojau: o jeigu jai skaudėjo? Taip išeina, kad aš ją nužudžiau? Nesmagiai pasijutau, bet vis dėlto neatsigręžiau atgal ir braukdama plaukus nuo veido vėl ėjau tolyn.
Paskutinius centus šiandien išleidau naujai knygai ir kavai. Jau jaučiau smerkiantį sesės žvilgsnį, kadangi kišenėse man ir vėl pradėjo švilpauti vėjai. Dabar jaučiuosi kaip žiurkėnas, tik vietoj maisto aš tyliai kampe sau kaupiu knygas. Nesvarbu, kad daugelis iš jų vis dar guli nepaliestos, bet ir jos sulauks savo eilės.
Prie savo laiptinės durų pastebiu alyvų krūmą. Kodėl anksčiau jo nemačiau? Prisimenu, jog kažkurią dieną daug kalbėjau apie alyvas. O būtų gera nuskinti visus žiedus ir parsitempti namo, tačiau aš ir vėl praeinu pro šalį. Net neužuodžiu jų kvapo.
O dar vakar jos visai skaniai kvepėjo..
Kaip lengva, žemiška, tačiau ir taaaip žavu. Labai patiko. :)
AtsakytiPanaikintismagu girdėt! :)
PanaikintiMatau, atėjo pavasaris ir plūstelėjo į tinklaraščių pasaulį tokių gaivių, lengvų įrašų banga! O ką? Gera.
AtsakytiPanaikinti