Kartą drugelis pamilo saulę. Kiekvieną dieną jis laukdavo, kol saulė išlįs iš už debesų ir nusišypsos savo plačia spindulių šypsena. Juk nuo jos drugeliui pasidarydavo taip šilta, gera, o sparnai tiesiog blizgėdavo. Dėl to drugelis ir pamilo saulę. Pats to nesuprasdamas. Jis pavydėdavo kiekvienam debesiui, už kurio ji slėpdavosi. Atėjus vakarui drugelis puldavo į neviltį, nes žinojo, kad saulės nepamatys iki kito ryto, arba dar ilgiau. Juk kartais ir lydavo.
Laikui bėgant drugelis suprato, kad nebegali taip gyventi ir kasdien nori matyti saulę. Susigalvojo drugelis imti ir nuskristi pas ją. Žinojo, kad tai neįmanoma ir be proto sunku. Sulig kiekviena diena jam atrodė, jog jis vis arčiau ir arčiau, kad saulė jau beveik pasiekiama ir kad tuoj tuoj jis bus šalia jos. Tačiau kuo arčiau drugelis skrido, tuo labiau svilo jo sparnai. Drugelis skrido ilgai ir lėtai, kol galiausiai nudegė sparnus. Ilgai jis krito žemyn, bet krisdamas galvojo, kad buvo verta. Saulei buvo gaila drugelio: juk jis savotiškai patiko jai. Kaip ir visi kiti drugeliai. Kelias dienas danguje ji nesirodė, ją pakeitė brolis lietus. Galiausiai drugelis pamiršo, kad kažkada turėjo sparnus. Nors saulę drugelis ir toliau mėgo ir slapčia jai pavydėjo, laikui bėgant jis pastebėjo, kad ima pamilti mėnulį..
Ir ne, čia ne pasaka prieš miegą.
Taip būna gyvenime.
Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai.
Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai.
Oi, kaip tikra, kaip pažįstama ir kaip nuostabu (ak, atleiskit man visi mielieji, kuriuos įkyrėjau šiuo žodžiu - jis tiesiog viską taip gerai apibūdina..) - ypač gerą įspūdį sukūrė išbaigtumas. Tie trys paskutiniai sakiniai. Pripildė, užpildė. Pabaigė, užbaigė. Kažkam mes esam drugeliai, saulės arba mėnuliai. O kažkas mums yra drugeliai, saulėa arba mėnuliai. Kaip puiku.
AtsakytiPanaikintivisada smagu skaityti tavo komentarus. ačiū, daug reiškia! :)
Panaikinti