Vaikštau nykiais miškais, laukais ir parkais, tol, kol skruostus iki skausmo pradeda gelti šaltis. Einu kažkieno numintais takais, tol, kol pro skylėtas plonas mano kelnes vis labiau prasiskverbia šaltis. Užmirštu viską pasaulyje ir žiūriu į šalnos pakąstą žemę. Pakeliu galvą ir matau praskrendantį lėktuvą. Mėnulį žiemos danguje. Viskas bent trumpam padeda užmiršti netvarką galvoje. Stebiu plentu važiuojančius automobilius. Kaip gera būtų važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kažkur tolyn, nors nežinau kur veda tas ilgas plentas. Galbūt ir negrįžti. Kad pamirščiau. Grįžti tik po dešimties metų, kai viskas jau bus pasikeitę. Viską pradėti iš naujo. Tik kažin, ar būsiu pasikeitusi aš.
Vaikštau pro šalčio sukaustytus medžius, kol pastebiu, kaip pamažu temsta. Skruostus vis dar gelia šaltis. Tik nesuprantu, ar jis spaudžia iš išorės ar iš vidaus.
truputį rizikuoji peršalt. Visada linkiu susirast kelių savaičių trukmės projektuką ir jį padaryt. Tada į savo gyvenimą pagrįžti po dviejų savaičių ir viskas būna iš esmės taip pat. Ir tada reikia kito projektuko. Ką manai. [?]
AtsakytiPanaikintigeras patarimas!
Panaikinti