Ar ir jums būna taip, kad nepradedate daryti kažko, kol nesulaukiate pritarimo, patarimo ar postūmio iš aplinkinių? Aš pastebėjau, kad man taip tikrai būna ir netgi suteikia šiokį tokį pasitenkinimą ar palengvėjimą. Štai, pavyzdžiui jau porą savaičių net ir naktimis neduoda ramybės klausimas kokią temą pasirinkti magistriniam darbui. Kurį laiką vijau šią mintį iš galvos, kol nepradėjo spausti deadline'as. Liko tik dvi savaitės, o aš dar nieko nesugalvojau! Iš neturėjimo ką veikti, o gal ir iš streso imu skaityti daugybę straipsnių apie įvairių kalbos elementų/aspektų analizes TV serialuose, kadangi pati norėčiau kažką panašaus rašyti. Randu labai patinkantį darbą ir pagalvoju: "ei, juk ir aš galėčiau kažką panašaus parašyt!". Dar porą dienų galvoju. Jaučiuosi neoriginali plagiatorė, nesugebanti sugalvoti kažko įdomesnio. Vis dėlto parašau draugei + grupiokei, kurią taip pat turėtų kankinti tos pačios mintys apie magistrinį. Kaip žirnius išberiu visas savo mintis apie savo pasirinkimą, tikėdamasi, jog tai skambės nekaip. Be to, ji juk žymiai "kietesnė" lingvistė nei aš, todėl tuo pačiu tikėjausi, jog pasakys tiesiai šviesiai, ar tema normali, ar ne. Mano nuostabai, ji nuoširdžiai pagiria mano pasirinkimą ir netgi sako, jog darbas turėtų būti gana įdomus! Jaučiuosi lyg akmenį nuo širdies nuritinusi ir uždėjusi dar vieną kryžiuką savo "svarbių reikalų" sąraše. Taigi, sulaukiu pritarimo ir palaikymo iš draugės ir tik tuo met jaučiuosi daug tvirčiau su savo pasirinkimu, o mintyse galvoju: "aš parašysiu! aš galiu!". Ir taip nutinka jau ne pirmą kartą.
O kalbant apie atvejus, kai taip NEnutiko, kažkada, gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, klasiokas, kuris man labai patiko, pasiūlė lankyti chorą, kurio vadovė buvo jo mama. Gal ir nekaltas pasiūlymas, kadangi jis žinojo, jog aš esu dainavusi anksčiau, o gal chorui tiesiog trūko narių ir jis tiesiog pamanė, kad man patiktų chorą lankyti. Tuo labiau, kad nesijausčiau ten nesmagiai - jis taip pat buvo to choro narys. Tačiau, aš kažko pabijojusi, nesutinku. Jis dar mane įkalbinėja, tačiau aš nepasiduodu ir prie choro vis dėl to neprisijungiu. Po keleto metų, vieno iš daugelio pavakarojimų su mokyklos drauge metu, ji man užsimena, kad vis dėlto galėjau tada sutikti su klasioko pasiūlymu. Juk jis man tada taip patiko ir draugė puikiai tą žinojo, kadangi visuomet jai išsipasakodavau. Susismąstau. O kodėl jis vis dėlto kvietė mane į tą chorą? Kodėl nepasiūlė to paties šalia sėdinčiai mano draugei? Tuomet nesulaukiau niekieno paskatinimo ir atsisakiau gal ir visai smagaus pasiūlymo. Gal kažkas nuo to ir būtų pasikeitę. O gal aš tiesiog fantazuoju, kadangi šiuo metu klausausi to paties klasioko kurtos dainos. "Savo galvoje dar tik vaikas aš", dainuoja jis. Taip, turbūt ir aš tuo metu buvau tik nedrąsus vaikas, nesulaukęs pastūmėjimo, kurio dabar kartais vis dar prisireikia, bet vis rečiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą