2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Rytai

Rytas. Po aštuonių. Važiuoju troleibusu į geležinkelio stotį. Visi aplink tokie tylūs ir ramūs, paskendę savo pasaulėliuose, net nepastebi, kas dedasi už lango. O lauke vėsu. Prieblanda. Niūruma. Bet man patinka. Man apskritai patinka rytai. Patinka važiuoti autobusu septintą valandą ryto ir stebėti žmones. Jie būna tokie įdomūs! Nesvarbu, kad beveik visada atsisėdu į tą pačią vietą šalia lieknos moters, kuri visuomet snaudžia. Visuomet pastebiu ir tą pačią jauną merginą, kuri įlipa mano stotelėje. Tikriausiai ji pastebi ir mane. Rytais žmonės dažniausia liūdni. Galbūt neišsimiegoję, galbūt tiktai susimąstę. Vieni snūduriuoja, kiti neramiai stoviniuoja, treti kalbasi arba nepakelia galvos nuo mobilaus telefono. Tačiau visi juda į tą pačią pusę. Pasroviui.
Vėl važiuoju. Šį kartą autobusu, namo. Gailiuosi nenusipirkusi kavos iš aparato. Nors dažniausiai ji ir būna neskani. Žiūriu pro langą. Besikeičiantys vaizdai truputį verčia ilgėtis namų. Dirvožemiai. Žali laukai. Medžiai. Sodybos. Vienos tvarkingos, kitos ne. Šuo, tupintis ant savo būdos. Išspaudžiu šypseną. Tuoj būsiu namuose. Suprantu, kad neturiu rakto. Paskambinu tėčiui ir po valandos jis jau prie namų, į rankas man tiesia savo raktą. Ir vėl išvažiuoja į darbą.
Aš namie.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą