Šiandien jaučiuosi gerai. Lyg ir. Nepaisant sauso kosulio, varvančios nosies ir užkimusio balso. Nors ir jaučiu tuštumą, vistiek šypsausi. Žmonės man visada sakė, kad aš visuomet šypsausi. Kad nematė manęs piktos. Bet jie nežino kas iš tikrųjų darosi mano galvoje. Jie nežino kaip aš jaučiuosi, kai lieku viena. Nežino, nes jiems ir niekada ir nerūpėjo.
O kad jie žinotų, kad kartais visąlaik šypostis užknisa. Taip, užknisa. Visada sakiau, kad man gražiausi tie žmonės, kurie šypsosi, bet po galais, kartais tai taip sunku. Bet aš vistiek tą darau. Neparodau to, kas mano viduje. O gal taip ir geriau? Užsidedi kaukę ir ištempi dieną. Ir šiaip, nenoriu, jog žmonės manęs gailėtųsi. Rodyti kaip man blogai? Ne, tai ne man. Geriau jau apsimesiu amžina optimiste, nes juk man tai taip gerai sekasi.
Nors kartais norisi tiesiai šviesiai išsakyt ką galvoju. Bet ne visada pavyksta. Visi aplinkui amžinai skundžiasi savo blogu gyvenimu, pasakoja, kaip viskas nesiseka, kiek daug turi problemų, kaip viskas blogai. O aš klausausi, linksiu galva, nors kartais man tai visiškai neįdomu. Kitų problemos... Velnias, kad jie žinotų, jog aš turiu ir savųjų! Taip, turiu, ten, giliai viduje ir ta didžioji besišypsanti optimistė turi savų problemų. Ir ji kartais liūdi. Verkia. Negali užmigti. Ir nežinau, kaip su tais savo vidiniais priešais susidoroti. Galbūt to niekada ir nepadarysiu.
Vėl užsidegiau tas nekvepiančias žvakes. Nesuprantu, kodėl, juk man žvakės nepatinka. Tikriausiai bandžiau susikurti romantišką atmosferą. Su savimi. Ir ką aš bandau apgauti?
Ką tik į galvą atėjo mintis, kad žmonės visada išeina. Ir išeis. Žinau, išeisi ir tu. Ir man žiauriai skaudės. Bet ką aš galiu padaryti? Nebežinau. Kažko bijau. Žinau tik tai, kad turiu bandyti. Kažkaip. Bandysiu laikytis tavęs įsikibusi kiek tik galėsiu. Kad ir kaip apgailėtinai tai skamba. Kad ir tu nieko nesuprasi. Bet bandysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą