2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Baimė

Pagaliau, mažais žingsneliais, didžiosios šventės traukiasi su savo silkėmis, šokoladais, eglių spygliais ir girliandomis ant langų. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog tas storas, raudonai apsirengęs senukas su balta barzda ir dideliu maišu man nebeturi beveik jokios prasmės, tiesiog atlieka simbolinę savo funkciją. Galbūt darausi snobė ir nejaučiu kalėdinės dvasios? O gal tiesiog senstu.. Iš tikrųjų laukiu, kada miestai paslėps savo kalėdines puošmenas, nupuoš egles, parduotuvėse nebegirdėsiu George Michael'o balso ir viskas grįš į savas vėžes. Nors, kita vertus, pati žiema mane džiugina. Džiaugiuosi, jog kažkas, ten, viršuje numetė mums kelias snaiges ir šiek tiek šalčio - spėjau pabraidyti po menką sluoksnį sniego, pačiuožinėti ant apšalusių balų ir nušalti nosį. Kita vertus, žinau, kad žiema ir sniegas yra tik laikini džiaugsmai, kaip ir daugelis žmonių mano gyvenime, todėl turiu džiaugtis tiek vienais, tiek kitais kol dar galiu. Dažnai tai sau kartoju, bet nežinau ar man pavyks.
Turėdama daugiau laisvo laiko pagaunu save mąstant apie tolimesnį savo gyvenimą. Kokie žmonės jame liks? Ar liks kas nors iš viso? Taip, dabar aš ilgiuosi daugybės žmonių, nors kai kurie iš jų tikriausiai apie mane net nepagalvoja, bet aš vistiek ilgiuosi. O gal ilgiuosi ne jų pačių? Gal ilgiuosi tik akimirkų, praleistų su jais? Jausmų. Žodžių. Šypsenų. Juoko. Prisilietimų. Jų šilumos. Bendrų patirčių ir atsiminimų. Tiesiog buvimo kartu. Šalia.
Bijau, kad tų žmonių, kurių dabar ilgiuosi, po dvejų ar trejų metų nebebus. Tiesiog. Nebežinosiu kur jie, ką veikia, ar prisimena mane, ar džiaugiasi gyvenimu, o gal kovoja su vienatve, liūdi? Nebežinosiu, kur juos sutikti, nebeišdrįsiu, o gal net bijosiu su jais susisiekti, pasikalbėti. Bet labiausiai bijau to, jog jie mane pamirš, ištrins iš savo pasąmonės, o aš vis dar apie juos galvosiu.
Nenoriu to.
Kratausi tokių minčių kaip galėdama, bet žinau, kad tai neišvengiama, nes taip jau buvo.
Taip yra.
Žmonės užprogramuoti ateiti ir išeiti. Vieni gali palikti gilesnį pėdsaką mūsų susikurtame pasaulėlyje, kiti jame užsibūna tik sekundę, o prie kai kurių mes taip prisirišame, kad patys to nejaučiame, o kai išeina JIE, mums beprotiškai skauda. ILGAI.
Bet, po velnių, kartais taip sunku išlaikyti tą ryšį, kai nežinai ar kitam tai rūpi taip pat kaip ir tau. Beprotiškai sunku.
Norėčiau skaityti mintis.
Vien dėl to, kad žinočiau, ar dalinamės tomis pačiomis prisiminimų nuotrupomis.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą