kol juodaplaukis miegojo

Kaip man patinka kelionės traukiniais! Tolimos ir netolimos. Nesvarbu, ar traukinyje praleidi valandą, ar tris. Nesvarbu, ar važiuoji kartu su daugybe žmonių, ar sėdi vienas vagone. Svarbu tai, ką matai tame vagone, arba pro jo langą. Net pati nustembu, kiek minčių kyla bevažiuojant.

Virš laukų matau didžiulius baltus debesis, kurie man primena kalnus. Mąstau, o jeigu rimtai, vietoj debesų stūksotų kalnai? Prieš akis kažkodėl netikėtai išdygsta padūmavęs Fudzijamos kalno vaizdas.

Dabar pravažiuoju jaunų berželių giraitę. Iš kart pagalvoju, jog čia galėtų būti padaryta daugybė gražių nuotraukų. Visada jaučiau silpnybę miškams.

Važiuoju pro pažįstamus laukus. Tenai, toli už medžių viršūnių tuoj tuoj turėtų išlįsti bažnyčios bokštas. Bažnyčios, į kurią taip dažnai su sese lydėdavom močiutę. Kažkaip netyčia prisimenu rudą močiutės "bažnytinį" rankinuką. Bokšto nepamatau.

Trumpam atitraukiu žvilgsnį nuo lango. Netoliese vagone matau užsnūdusį tamsiaplaukį vaikiną su baltomis ausinėmis ausyse. Nesinori atitraukti nuo jo akių. Pradedu mąstyti, kokios dainos besiklausydamas jis užmigo. Mąstau, ar toli jis važiuoja. Pagaunu save per ilgai vėpsant. Imu manyti, jog mano žvilgsnis drumsčia ramų juodaplaukio miegą. Vėl nusisuku į langą.

Smagu taip riedėti pro laukus, miškus ir kaimelius. Stebėti, kaip viskas pasikeitė nuo tų laikų, kai su mama ir sese važiuodavome į Kauną pirkti naujų spalvotų pieštukų ar sportbačių ateinantiems mokslo metams. Tikriausiai turiu dėkoti mamai, už įskiepytą meilę traukiniams. Nes man patinka jie visi - su senomis odinėmis ar medinėmis, nors ir velniškai nepatogiomis, sėdynėmis, ar tie naujieji, dviaukščiai, riedantys iki pat Vilniaus.

Mąstau, kur važiuosiu kitą kart. Taip norėtųsi kur nors toli, kur dar nebuvau. Kad bevažiuojant galėčiau išklausyti kelis mėgstamiausių grupių albumus, ir iki soties atsigrožėti besikeičiančiais vaizdais pro langą. Neilgai tęsiu šią mintį, nes jaučiu, kaip pamažu traukinys stoja. Atsibudo ir netoliese miegojęs juodaplaukis. Man metas išlipti.

saulutės

Ar kartais jums neatrodo, kad kažkas kitas gyvena jūsų gyvenimą? Tą gražų, spalvingą ir idilišką gyvenimą, kurį kiekvienas buvome susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje. Kai mokykloje paklausti, kuo būsime užaugę, su dideliu ryžtu akyse atsakydavome: kosmonautais, policininkais, gydytojomis ar aktorėmis. Kai svajojome turėti dviejų aukštų namą, su balkonu, dideliu kiemu ir lakstančiu dideliu šuniu jame. Kiekvienas svajojome apkeliauti visą pasaulį ir galbūt niekada nebegrįžti. Norėjome greičiau užaugti, kad kuo greičiau pradėtume tą savo išsvajotą gyvenimą.

O aš nenorėjau užaugti. Nesuprasdavau, kaip veikia laikrodžiai. Kas, po galais, yra tie mokesčiai ir kodėl juos kiekvieną mėnesį reikia mokėti. Kaip žmonės išmoksta vairuoti. Kaip uždirbami pinigai. Žinoma, tėvai visada bandydavo man visa tai paaiškinti. Bet aš nenorėjau nieko kito tik sėdėti sode ant žalios žolės ir skinti saulutes. Tokias mažytes gėlytes baltais žiedais, kuriomis buvo nusėtas kone visas močiutės sodas.

O kur tie kosmonautai ir aktorės yra dabar? Vieni jau seniausiai numojo ranka į savo išsvajotas vaikystės profesijas ir sėkmingai eina savo naujai atrastu taku. Kiti iš tikrųjų, dar ir būdami pirmaklasiais, kalbėjo tiesą ir sėkmingai keliauja ar džiaugiasi savo dviejų aukštų namu.

O aš, nuėjusi į močiutės sodą, neberandu tų saulučių, kuriomis taip džiaugdavausi būdama dar vaikas. Matyt jos jau niekada čia nebeaugs. Nebeprisimenu ir savo svajonių. Kodėl nebeprisimenu, o kuo gi aš norėjau būti? Ar norėjau didelio namo, dviejų vaikų ir gražaus sodo? Kodėl nebeprisimenu ką mąstė mano šešiametis protas? Kodėl nebežinau, ko aš norėjau ir noriu? O jeigu ir atrodo, jog žinau, vistiek nebeturiu to vaikiškai žavaus ryžto tam pasiekti.

Ir kur dingo saulutės iš močiutės sodo?

Žalias voras ant stalo

Nežinau, kokią magišką galią turi saulė, bet kai tik ji užsižiebia danguje, aplink save pradedi pastebėti mielų, šypseną sukeliančių smulkmenų. Kad ir vaikus su paspirtukais prie prekybos centro durų. Visada maniau, jog nemėgstu vaikų, ypač dėl to, jog jie labai garsiai verkia, o tas mane savotiškai erzina, bet štai, einu pro tuos mažus, besijuokiančius žmogiukus, dar gyvenimo nesugadintomis geromis akimis ir šypsausi. Aplink matau daugybę šeimininkų su savo kailiniuotais draugais ant keturių kojų. Kurie kuriuos išvedė pasivaikščioti nė nenumanau, tačiau nejučia pati užsimanau šuns. Kokio nors didelio, visų mėgstamo auksaspalvio retriverio su švelniu kailiu. Jis visuomet lauktų manęs grįžtant, visuomet būtų šalia, kai norėčiau ką nors apkabinti, o aš jam būčiau svarbiausias asmuo gyvenime. Skamba kiek savanaudiškai, bet kartais dėmesio taip norisi. Nors trupinėlio.

Nekalto "Kaip sekasi?" ar nervingo žvilgsnio, nežinant, kaip pradėti pokalbį. Šiltos šypsenos, kuri priverčia raudonuoti, bet kartu nuo kurios pasidaro kažkaip ramu ir gera giliai viduje. Ech, galų gale kvailos žinutės tame mažame, mėlynai apipavidalintame langelyje, feisbuko erdvėse, kai paprastai prasidėjęs pokalbis apie maistą ar batus, baigiasi vis didėjančiu dvitaškių ir D raidžių gausa, ir tuomet nejučiomis pradedi juoktis, žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Jautiesi taip, lyg šalia tavęs sėdėtų tas žmogus, ką tik privertęs tave šypsotis iki ausų. Ir tada susivoki, kad jau geras 10 minučių spoksai į tą patį ekraną, nuo kurio kartais taip skauda akis, ir skaitai vis tą patį sakinį bei esi visiškai viena kambaryje. Na, ne visiškai viena, netoliese kerojasi kambarinė gėlė, savo forma primenanti didelį vorą (tik šiuo atveju žalią), kurios pavadinimo taip ir nesugebėjau užfiksuoti. Bet tiek iš jos ir naudos. Juk ji nemoka kalbėti ir negali paklausti manęs: "Ei, kodėl tu ir vėl nuraudai?"

aš = tu

Keisti padarai, mes, žmonės, kai gerai pagalvoji. Ir gyvenimas mūsų keistas.

Gyvenam cemento blokuose tarp keturių sienų, apsistatę daiktais ir daikteliais, nes juk kuo daugiau jų turim, tuo saugesni jaučiamės.Norėdami gauti daugiau tų daiktelių, į pagalbą pasitelkiam popierėlius, kurie turi stebuklingą vertę - kuo daugiau jų turi, tuo daugiau gali padaryti.Kai išsenka energija, mes atsigulam, užsimerkiam ir patenkam tarsi į transo būseną, kurioje matom vien tik mums suprantamus vaizdinius, o pabudę iš tos būsenos vėl jaučiamės pilni energijos.Kai mums būna labai labai liūdna, iš mūsų akių skruostais bėga bespalvis skystis. Tuo metu nežmoniškai skauda. Viduje. Kai norime parodyti kitam žmogui, jog jis mums brangus, apglėbiame jį rankomis, tvirtai prispaudžiame prie savęs ir ilgai ilgai nenorime jo paleisti. Kartais norime, jog toks momentas truktų amžinai. Dauguma mūsų mėgsta klausytis tam tikrų garso bangų, tačiau visiems mums jos patinka skirtingos. Tas bangas mes vadinam muzika ir dauguma sako, kad be jos negalėtų gyventi. Kai supykstame, demonstruojame savo balso stygų stiprumą. Kartais daužome, laužome, plėšome ir kitaip gadiname savo daiktus. Norėdami atsipalaiduoti susigalvojame tam įvairiausių būdų - geriame neaiškios sudėties skysčius, traukiame dar neaiškesnės kilmės dūmus arba tiesiog žiūrime į plastikinę dėžę, kurioje visąlaik matome kitus, panašius į mus pačius, žmones ir gėrimės jų išgalvotomis istorijomis. Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau esmė vis vien būtų tokia pati - savo prigimtimi mes visi esam tokie patys.

Vaiduokliai

Tavo vaiduoklis vis dar nenustoja manęs persekiojęs. Kiekvieną naktį jis įslenka pro vos pravertą langą, suplazdena užuolaidomis ir tiesiu taikymu užvaldo mano pasąmonę. Nebesuprasdama, ar sapnuoju, ar ne, pradedu matyti nuolat besikeičiančius vaizdinius. Sniegas. Rankos. Pokalbių nuotrupos. Gatvės nakties tamsoje. Tvora. Šiurkštus kilimas. Juokas. Dažai ant sienos. Tavo užmiegotos akys. Ta miela šypsena prieš pat užmiegant. Šiluma.

Pagaunu save besišypsant ir tuoj pat atsimerkiu. Ne, miegu toje pačioje savo lovoje, įsisupusi į žalią patalynę su gėlytėmis. Apgraibomis ieškau kažkur šalia gulinčio telefono. 4:30. Ką gi, užsimerkiu ir bandau užmigti. Veltui. Galvon lenda tie patys vaizdiniai, tačiau kartu su jais atplaukia ir seni, iš giliai atkapstyti prisiminimų likučiai. Dabar regiu cigarečių dūmus. Geležinkelio stotį. Kažkokį negražų paveikslą. Pirštines. Girdžiu tavo balsą.

Susinervinusi ir vėl atsimerkiu. Porą minučių įsistebeiliju į tamsą. Atrodo, jog viskas išnyko. Ieškau šalia besivoliojančių ausinių ir įsijungusi pirmą pasitaikiusią dainą vėl bandau miegoti toliau. Tačiau vaiduoklis įsisuka net ir į tą plastiko, metalo ir stiklo kombinacijos gabalą, kurį vadinam mobiliuoju telefonu. Aišku, sekanti daina mano grotuve man būtinai sukelia tuos pačius vaizdinius, nes juk ji man visuomet priminė tave. Dabar matau maisto likučius. Baltą pagalvę. Laiptus. Kitus žmones kambaryje. Alaus butelį. Užmerktas akis. Tamsius plaukus. Matau besišypsančią save.

Nebežinau kelintą kartą atsimerkiu ir vėl. Griebiu telefoną. 8:30. Nesuprantu, miegojau, ar ne. Kambaryje gana šviesu, todėl lipu iš lovos. Netoliese matau miegantį sesės veidą, todėl tyliai iš kambario nusėlinu į vonią. Žiūriu į susivėlusius ilgus savo plaukus veidrodyje.

Manau, jog vaiduoklis jau išėjo. Bet žinau, kad sulauksiu jo ir šį vakarą.

Katinas ant laiptų

Penktadienio rytas.

09:25.

Rakinu buto duris ir ruošiuosi bėgti į autobusą, bet kelią ant laiptų pastoja gražus ryžas katinas su išpūstom akim. Nespėju susivokti, kai greitai iš septinto aukšto atbėga jo šeimininkė, tyliai sumurma man "labas rytas", griebia katiną ir grįžta atgal į savo butą kažką piktai kalbėdama savo pūkuotam draugui didelėmis akimis.

Į autobusą spėju, todėl tyliai nupėdinu į savo mėgstamiausią vietą prie lango pačiame autobuso gale ir mintyse pasidžiaugiu savo laimėjimu. Už lango lyja.

Šiandien Kaunas kažkoks pilkas. Net ir visuomet širdžiai mielas senamiestis su savo gatvelėmis šiandien netoks. Ilgai jame neužsibūnu ir akmeniniu grindiniu pėdinu stotelės link. Netrukus pasirodo ir ratuotas raudonasis mano draugas su trejomis durimis. Vėl atsisėdu toje pačioje vietoje, gale. Hmm, pasirodo mano įpročiai neapsiriboja vien tik arbatos gėrimu iš to paties puodelio.

Vis dar lyja. Pėdinu namo pilku šaligatviu, kuris veda pro gana netvarkingą kvartalą, kuriame visuomet pilna varnų, tampančių šiukšles iš gretimais stovinčių konteinerių. Puiki aplinka imti nekęsti savęs. Bet tik ne šiandien! Užsimaukšlinu striukės kabišoną sau ant akių, ausis užsikemšu naujais geltonais ausinukais (prašau, nors šį kartą pasistenkit atsilaikyti bent du mėnesius, nes bankrotas jau pasiekė mano piniginę), įsijungiu vieną iš mėgstamiausių dainų, kurios klausausi gerus tris mėnesius ir lėtai einu namo.

Girdėjau sakant, jog bloga nuotaika dažnai priklauso nuo oro. Šiandien pati sau įrodžiau, jog tai - netiesa!

sustabdyti laiką

Kodėl nėra nieko amžino?

-Nuvysta gėlės

-Sudžiūsta lapai

-Nublunka dažai nuo tvoros

-Ištirpsta sniegas

-Pasibaigia mėgstamiausia daina

-Atsibundi iš sapno

-Perskaitai knygą

-Suplyšta mėgstamiausi džinsai

-Baigiasi įdomus pokalbis

-Pasibaigia maloni kelionė autobusu

-Pasikeičia metų laikas

-Ateina rytas

-Baigiasi pinigai

-Ištuštėja šaldytuvas

-Baigiasi semestras

-Nustoja snigti

-Pasibaigia vaikystė

-Miršta žmonės..

Kai gerai pagalvoji, viskas aplink mus yra laikina. Absoliučiai viskas. Kiekviena detalė, kiekvienas asmuo, kiekvienas reikšmingesnis įvykis. Viskas. Iš viso to lieka tik prisiminimai. O kas tie prisiminimai yra iš viso? Kažkokie miražai galvoje. Net ir jie yra laikini. Jau įsivaizduoju, kaip jie slepiasi po milijoniniais minčių klodais mano galvoje. Jie šmėkšteli į dienos šviesą kada tik panorėję, o kartais prasmenga giliai giliai bedugnėje ir niekada nebesugrįžta.

O kartais aš norėčiau sustabdyti laiką. Tiesiog. Sėdėčiau šalia tavęs ir šnekėčiau nesąmones, o tu juoktumeisi iš manęs. Būtum taip arti.  Žiūrėčiau į tavo besišypsantį veidą ir akis vėl ir vėl. Ir man niekada neatsibostų.